Emigrantės išpažintis: iki šiol skauda dėl be sūnaus praleistų metų 
(195)
Skaičiau ne vieną kampanijos „Mama, sugrįžk namo“ istoriją, ir kartais akyse susikaupdavo ašaros. Bet turiu ir savo istoriją. Aš jau aštunti metai emigrantė. Nors šiaip niekada nevartoju šio žodžio. Na, neskamba jis man ir tiek. Išvykti teko, kai gyvendama su sūnumi nebeturėjau iš ko pragyventi - visas atlyginimas išgaruodavo, kai ateidavo laikas mokėti už paslaugas ir už paskolą.
Tėvai kiek galėjo, tiek padėjo. Iš jų parsigabendavau ne tik pilną bagažinę kaimo gėrybių - jomis būdavo nukrauta ir visa galinė automobilio sėdynė.
Vaikas per ketverius savo gyvenimo metus tik vieną savaitę praleido be manęs – kai buvo egzaminų sesija. Bet praėjus pusmečiui po jo ketvirtojo gimtadienio, teko spręsti – badauti ar ieškoti išeities.
Išeitis po ilgų bandymų liko tik viena – užsienis. Išvažiavau padedama draugų, dirbti pradėjau jau antrąją atvykimo dieną. Galiu pasakyt: man labai pasisekė, nes nei tos specialybės turėjau, nei kalbos mokėjau. Dėl kalbos buvo išvis klaiku – žinojau gal apie šimtą žodžių, įskaitant pasisveikinimus, atsisveikinimus ir panašiai.
Sūnus liko pas mano tėvus kaime. Niekas nežino, kiek naktų praverkiau, kiek skausmo turėjau. Lietuvoje likę draugai smerkė mane, kad sūnų palikau. Pasitaikė ir čia replikų, kad kažkas daug geresnė mama, nors su savo vaiku ir nesusišnekanti, bet jo nepaliekanti.
Taip ir praėjo ketveri metai, per kuriuos sūnų lankiau nuolat.
Tuo pat metu pabaigiau dvejų metų kursus, tai padėjo man labiau įsitvirtinti darbe. Buvau ir esu gerbiama, nes mes, lietuviai, esame tikrai darbštūs.
Tačiau geras darbas ir normalūs santykiai manęs netenkino, nes su manimi nebuvo mano sūnaus. O labiausiai sužeidė širdį, kai oro uoste, jam pasisvečiavus pas mane, jis negalėjo sulaikyti ašarų ir nenorėjo eiti į lėktuvą. Tai buvo mano apsisprendimas – kitą sykį su vaiku nebesiskirsiu.
Tiesa, jau tada turėjau draugą (dabartinį mano vyrą), kuriam pasakiau: jei nebus įmanoma pasiimti vaiko, grįšiu į Lietuvą. Jis nėra turtingas, dirba kaip visi paprasti žmonės, finansiškai padėti negalėjo, aš to net nelaukiau. O jo atsakymas buvo toks: vaikui reikia mamos, ir aš privalau padaryti tai, ką privalau.
Po keleto mėnesių mes jau abu nusprendėme, kad sūnus atvažiuos pas mane. Taip ir įvyko. Dabar mes jau ketveri metai kartu. Sūnus puikiausiai per pusmetį prisitaikė prie mokyklos, turi begalę naujų draugų ir, deja, apie Lietuvą nebesvajoja.
O man ligi šiol skauda dėl tų prarastų metų, bet gyvenimas yra gyvenimas...
Žmonėms, kurie apie emigrantus atsiliepia blogai, norėčiau patarti: visada reikia būti tolerantiškiems, mes nesam visi treninguoti ir švaistantys pinigėlius bet kur. Taip, mes padedam tėvams, bet jie mums irgi padėjo (ypač man). Prieš komentuodami visada turėtumėte pažvelgti giliau nei jūsų paniekos riba. Kiekvienas apsisprendimas turi ir teigiamų, ir neigiamų savybių.
Nesvarbu, kur begyventum - ar Lietuvoje, ar bet kurioje kitoje šalyje. Visiems duotas pasirinkimas, ir leiskite tuo pasinaudoti prieš siųsdami bet kokią negatyvią nuomonę. Turiu puikią šeimą ir ja didžiuojuosi, tik kartais skauda, kad Lietuvoje tokia neigiama nuomonė apie žmones, kurie džiaugiasi kitokiu gyvenimu. Gal net ne kitokiu, o tik jiems priimtinu.
***
Ši istorija – socialinės kampanijos „Mama, sugrįžk namo"dalis. Nori pasidalinti savo istorija ar patarimais? Rašyk mums adresu bendraukime@lrytas.lt arba atsiųsk čia.
(195)
Atgal į Lietuvą - dirbti už 10 kartų mažesnį atlyginimą
Jaudinuosi, kai mane pristato sėkmingu pavyzdžiu jaunuolio, kuris baigė mokslus užsienyje ir grįžo dirbti į Lietuvą. Nes nežinau, ar rytoj, ar po metų nebūsiu tas, kuris emigravo.
Kam talentams grįžti į Lietuvą, kai jų vaikų čia nenori?
Sidnėjuje buvo šiltas rugpjūčio pirmadienis. Eidamas per ilgą betoninį lieptelį, kuris jungė Anglų kalbos ir Matematikos fakultetų pastatus, praėjau laiptus, kuriais ėjo mokytoja. Nespėjau jai palinkėti labo ryto, kai jos akys išsprogo: „You can't wear that!“. (Angl. - Tu negali to vilkėti!)
Darbą Lietuvoje japonas vadina nesibaigiančiomis atostogomis
Japoną Hajime Watanabe nedideliame Kretingos rajono Darbėnų miestelyje pažįsta visi. Į vietos parduotuvę įžengęs smulkaus sudėjimo vyriškis nušvinta nuoširdžia šypsena. Lietuviškai jis moka vos kelis žodžius, nekalba ir rusiškai, tik vos vos angliškai. Tačiau tai jam netrukdo rasti bendrą kalbą su lietuviais.
Emigrantai įvardijo, dėl ko sugrįžtų į Lietuvą
„Jūs jau visi pasirinkote Lietuvą. Nesvarbu, kad fiziškai esate Danijoje. Svarbu, kur yra jūsų širdys.“ Tokie ir panašūs raginimai, sėkmingo verslo, karjeros, plačių galimybių bei neišnaudotų nišų Lietuvoje pavyzdžiai, optimizmas, gera bei jaunatviška nuotaika, tvyrojo Kopenhagoje surengtoje visuomeninio judėjimo „Backto.lt“ organizuotoje konferencijoje.
6 receptai, kad Lietuvoje gyventi būtų gera
Kodėl man gera gyventi Lietuvoje? Todėl, kad žinau prasmę. Vyrui privalu žinoti savo prasmę, konstruojant gyvenimo strategiją ir taktiką. Kokiu būdu? Pasidalinsiu patirtimi, štai keli receptai. Pirmasis receptas. Kaip pradėti dieną, kad ji būtų sėkminga? Prieš išeidamas laukan įdėmiai ištyrinėk aplinką. Pamatęs, kad eina vyras, išpulk priešais jį. Nes iš ryto pavojinga užsirauti ant bobos – tądien bus nelaimė. Antras dalykas – šypsena. Ji – elegantiškas būdas parodyti gyvenimui savo dantis.
Moksleivis: „Jei nerasiu darbo, imsiu grėblį ir grėbsiu. Bet Lietuvos nepaliksiu“
Didžiuojuosi būdamas lietuvis. Sakykit, ką norit, tačiau Lietuva - geriausia valstybė pasaulyje, Saulės sistemoje, Paukščių Take ir visoje Visatoje. Dabar, deja, galime išgirsti daugybę istorijų, kaip dėl vienų ar kitų priežasčių lietuviai vis išvyksta į užsienį.
Mokinių mintys apie Lietuvą: „Čia yra viskas, ko mums reikia“
Nacionalinė orumo pamoka. Patikėkite, jos tikrai nebūtų įvykę, jei ne lrytas.lt organizuojama socialinė kompanija „Lietuvoje gyventi gera“! Sužavėta, kad dar galima socialiniuose tinklapiuose rasti ką nors pozityvaus, kas mus ne griautų, o skatintų kurti, negalėjau tuo nepasidalinti su savo mokiniais.
18-metė: „Net jei numirsiu Antarktidoje, parduokit viską, bet parvežkit į Lietuvą“
Man aštuoniolika, ir aš senamadiška. Nebijau to žodžio. Senamadiška ne ta prasme, kad perku švarkelį su prisiuvamais petukais, ar mano džinsai yra iki bambos. Anaiptol. Rašydama žodį „senamadiška“ turėjau omenyje savo pažiūras.
Iš Australijos sugrįžusi leidėja E. Tombak Lietuvos nekeistų į jokią kitą šalį
Gyventi gera, o gerai gyventi dar geriau! Ši liaudies perlu tapusi frazė iš kultinio Leonido Gaidajaus filmo „Kaukazo belaisvė“, mane varo į neviltį. Nuo gimimo girdime apie savo prigimtinę teisę į laimę, tačiau keliai ją pasiekti yra migloti, mistikos apipinti, sunku pelus nuo grūdų atskirti be puslitrio ar ilgametės jogos praktikos.
Svaro pamokymas prasikaltusiems paaugliams: „Pinigai negali būti gyvenimo variklis“
Lietuvoje gyventi gera, nes čia gyvena tokie paprasti, pilietiški, idėjiniai, savi, įdomūs žmonės kaip grupės „G&G Sindikatas“ lyderis Svaras. Balandžio 17 d. Svaras, tesėdamas duotą žodį vaikinams, jau trečią kartą per tris mėnesius apsilankė Vėliučionių vaikų socializacijos centre. Šį kartą jis kartu atsivežė savo bičiulį Roką Grajauską – Jama.
|
UAB "Lrytas",
Įm. kodas: 300781534
lrytas.lt redakcijai rašykite adresu news@lrytas.lt
Visos teisės saugomos. © 2011 UAB "Lrytas". |
|