S. Šriūbėnas: „Ar politikas gali turėti turto?“ (37)

Ir tikrai, kartais ramiai žiūrėdamas kai kurias televizijos laidas, skaitydamas kai kuriuos straipsnius net suabejoju: gal kartais iš tiesų gyvenu dvigubą gyvenimą pats to nesuvokdamas? Paskutinis lašas, po kurio nusprendžiau paprastai ir aiškiai vėl papasakoti, kokia ta tikroji istorija, buvo dar viena politikos oponentų ir „draugų“ melo porcija, kai veislinių šuniukų pardavimą su kilmės dokumentais pardavimą buvo pabandyta apjuodinti. Neva koks čia baisus nutiko dalykas.

Gaila, iki šiol niekur neteko matyti atsiprašymo ir ar patikslinimo, jog jokių atsakingų pareigų (Vilniaus miesto vicemero) sandorio metu neužėmiau, todėl jokios tiesioginės ar netiesioginės įtakos pirkėjams negalėjo būti. Viena yra mano – politiko kelią pasirinkusio – kritika, kita yra šeimos narių juodinimas, kuriuo siekiama paveikti ne juos, o tik mane patį. Atvirai kalbant, nelabai to bijau, nes tikiu, jog melas ir šmeižtas man asmeniškai pernelyg didelės žalos nepadarys.

Tiesa yra žymiai paprastesnė. Tam paprašiau Registrų centro pateikti oficialią pažymą, kiek ir kokio to nekilnojamojo turto iš tiesų buvo ar yra registruota mano vardu. Siūlyčiau tai padaryti kiekvienam – paaiškės, kad teisinių formalumų vingrybės daugelį iš Jūsų padarys ne vieno ir ne poros nekilnojamo turto objektų savininkais.

Tad birželio vidury gavau laišką, o jame – bene dešimt įrašų ir dešimtys lapų. Pradėkim nuo pirmų dviejų – Ignalinos rajone. Taip, čia gimiau, čia mano protėvių gyvenamoji vieta ir nieko keista, kad įrašai du. Bent kartą su registrais susidūręs sutiks, kad du įrašai (vienas statiniams, kitas žemei) - standartas. Ir kam ką blogo padariau, kad tai turiu?

Tokia pati situacija ir su mano statytu namu Vilniuje, Dailidžių gatvėje. Kaip ir daugelis, atkūrus nepriklausomybę, norėjau įsikurti savame name, todėl įsigytame sklype 1990-1993 metais ir pastačiau namą, kurį prieš 15 metų perleidau dukrai. Daugelis mano bendraamžių elgėsi taip pat, iš šeimos išleisdami atžalas ir padėdami per gyvenimą sukauptu turtu. Mano tėvai taip gyveno, taip gyvenu ir aš.

Užtat net penkis įrašus registruose užima du butai ir du garažai (kaip buto priklausiniai) Vilniuje. Nežinau, kam dėkoti, tačiau automobilio stovėjimo vieta, bendrai naudojamo žemės sklypo (kurio plotas – 2,0 m2!) dalis ir patys butai – viskam atskiri įrašai, iš kurių, matyt, kai kas daro išvadas apie dešimtis nekilnojamojo turto objektų. Tik vėlgi, norėtųsi, kad kritikuojantieji būtų įsigilinę ir bent man niekad negirdėtų adresų nerašytų.

Ką jau kalbėti apie tai, kad šiuos abu butus norima padaryti neva mano nuodėmių įrodymais. Taip, pardavęs verslą, butą bei sodą su namu, kurie buvo mano nuosavybė prieš 10-25 metus, turėjau lėšų. Prieš dešimtmetį neatsispyriau pagundai tas lėšas investuoti į nekilnojamąjį turtą ir, dėkui Dievui, spėjau parduoti, kol krizė nesuvalgė indėlių bankuose. Gal kai kas galvoja, kad politikai neturi teisės investuoti sukauptų lėšų, mėginti didinti turto?

Paskutiniai trys registro įrašai – tai administracinės patalpos, kurių bendras plotas – 120 kvadratų. Tad tiek tų „turtų“, kuriuos kai kas sėkmingai skaičiuoja milijonais. Jeigu nežinočiau, kad tai buvusių bendrapartiečių darbo stilius, tai galėčiau įtarti, kad žurnalistai nuoširdžiai klysta. Dabar viskas paprasčiau – vienam viskas leidžiama ir net teismo sprendimai ignoruojami (jis, mol, nuteistas „už gerus darbus“!), o pas kitus bandoma ieškoti dėmių, kurių nėra. Ką jau kalbėti apie artimuosius, kuriuos į viešą teismą traukia net prikabindami visiškai išgalvotas istorijas.

Skaitantiems tik straipsnių pabaigas pakartosiu: taip, turiu namą, statytą 1990-1993 metais, du butus su garažais bei tris negyvenamas patalpas, kurių bendras plotas – 120 m2. Visa tai uždirbta versle ir parduotas nekilnojamas turtas, kurį turėjau uždirbęs per 40 darbo metų, dar iki atėjimo į politiką. Visi sandoriai deklaruoti valstybės institucijoms, sumokėta dešimtys tūkstančių litų mokesčių ir ne kartą vykdyti patikrinimai baigdavosi identiškai – pripažįstant, kad nuosekliai laikausi teisės aktų reikalavimų.

Esu tikras, kad šis kartas baigsis taip pat ir dar kartą bus patvirtintas mano nekaltumas. Viliuosi, kad gal tada melą platinantys paskambins ir bent žodžiu atsiprašys.