E. Markūno parodoje išsiskiria ir susikerta gyvenimo paralelės

Paroda, sutelkianti vasarį Kauno „Meno parke” bei birželį Klaipėdos Baroti galerijoje eksponuotus kūrinius, praplėsta instaliacija „Išeinantys/ateinantys”. Pateikti kūriniai provokuoja mąstyti apie erdvės matmenį, sąveikauja su horizontalia instaliacija ir jos migracine poteme.

Parodoje atsirado ir „Zondas” – 2006 m. videodarbas. 13 minučių ir 49 sekundes transliuojamas kontrastingas vaizdo ir garso duetas (garsas – R. Cikanavičiaus, montažas – D. Jociaus).

Kūrinys perteikia nerimastingą garsą, bylojantį smarkų veiksmą, o trūkčiojantis ir nuolat sustingstantis vaizdas leidžia pamatyti žmogaus kūno erdvės fragmentus.

Žvelgdamas į autoriaus grafitinius darbus imi mąstyti apie erdvę kaip apie vietą. Tikrovė, esanti greta, tokia, kad ją galėtum vadinti paralelia, šalimais esančia, tačiau per daug nereali, kad ją įvardytum tik tuo vienu žodžiu – realybė.

Parodų cikle E. Markūnas pateikia užfiksuotą paralelių realybių vaizdinį. O gal vaizdinius vienai paraleliai tikrovei sukurti? Kad ir kaip būtų, akivaizdu, kad čia svarbi yra pati erdvė, jos sukūrimas bei žiūrovo minties ir jausenos perkėlimas į ją unikaliais techniniais autoriaus sprendimais.

Vaizdiniai paveikūs, intriguoja, gal net savotiškai vilioja, kursto įdėmiau įsižiūrėti, nepasiduoti apgaulingam vienspalviškumo tonui.

Spalvos atžvilgiu menininkas nedaugžodžiauja ir išlieka santūrus. Toks pasirinkimas koncentruoja dėmesį kita linkme, kai lakoniška kolorito kalba neblaško parodos lankytojo, o sustiprina prasminį ir emocinį krūvį.

Tarp eksponuojamų darbų pateikiami išskirtinio charakterio kūriniai – mėlyni darbai. Suprantama, mėlynieji kūriniai ekspozicijoje itin patraukia dėmesį. Savo ryškią spalvą jie tarsi išspinduliuoja į baltą parodinės erdvės kubą. Bet čia slypi šioks toks keblumas: pilka, bespalvė paralelinė tikrovė neapkrauna mūsų nereikalingomis prasmėmis.

Juk kai tenka įsivaizduoti netikrovišką objektą, interpretuoti abstrakciją, spalva atlieka svarbų vaidmenį. Tam tikrą nuotaiką atspindintis koloritas sufleruoja vaizdinio kodą.

Pilka yra vadinama neutralia spalva. Kai tam tikri dalykai nėra žinomi konkrečiai, jie pateikiami labiau neutraliai.

O štai mėlyna jau kur kas konkrečiau: mėlynos spalvos simbolika aiškinama itin teigiamai ir apskritai mėlyna, ko gero, mažiausiai priešininkų turinti spalva. Įprasta manyti, kad mėlyna paletė raminamai veikia žmogaus psichologinę poziciją.

Dėl to įtikinamai skambėtų teiginys, kad E. Markūnas įtaigiai sumanė alternatyvias realybes ne tik pavaizduoti (tai jau savaime yra egzotiška), bet dar ir pritaikyti joms kelis skirtingus spalvinius variantus.

Aptariant E. Markūno paveikslų numanomas prasmes galima bandyti kalbėti egzistencinėmis temomis.

Apie gyvenimo labirintus, simboliškai apsivijusius spygliuotais erškėčių krūmais, kur erškėtrožė – sunkumai, vargai, tačiau juk labirinte visuomet yra bent vienas teisingas kelias! Arba ne taip dramatiškai – grafitu perteiktais vaizdiniais sukuriamas besisluoksniuojančio vakuumo įvaizdis, leidžiantis pasijusti taip, lyg tikrai žvelgtum į kitą pasaulį. Lyg tas „kitas” pasaulis būtų pajaustas ir užfiksuotas būtent tokia forma.

Žaismingai patrauksiantis dėmesį kūrinys, kuriame autorius sugebėjo dinamiškai pavaizduoti monotoniją, – „Žaidžiame klases”. Jo pavadinimą pasufleravo Julio Cortazaro romanas tokiu pat pavadinimu.

Lyg šachmatų lentoje driekiasi kvadratai, tačiau ši „šachmatų lenta” E. Markūno yra užpildyta raižyta ir grandyta grafito faktūra. Chaotiško stabilumo įspūdį paliekantis darbas vilioja pasiduoti loginio žaidimo įtakai, kur vis įdėmiau žvelgiant atrandamos tekstinės bei piktograminės detalės, užuominos.

Tikiu, kad svarbi sudedamoji kūrinio dalis – jo pavadinimas. Tai yra galimybė žiūrovui išgirsti autorių, o autoriui – proga užvesti suvokėją ant kelio. Atrodo, kad E. Markūnas į darbo pavadinimą žiūri kaip į materiją, leidžiančią kūriniui būti perskaitytam pagal autoriaus instrukcijas. Pateikęs intriguojamas antraštes, jis žiūrovui duoda įrankius suvokimui susikonstruoti.

Pavyzdžiui, kūrinyje „Happy End” menininkas pavadinimu atkreipia mūsų dėmesį ir į kūrinio formalųjį lygmenį.

Jame ryški progresijos arba mažėjimo, smulkėjimo tendencija. Jaukiai raibuliuojančios linijų grupės čia atskiriamos smulkiomis vertikalėmis ir taip paveiksle susidaro mažėjantys – iš kairės į dešinę – tarpsniai. Menininkas tarsi fiksuoja mažorinį ėjimą pabaigos link.