Kodėl nebebendraujame su kaimynais ir džiaugiamės dėl degančio jų tvarto? 
(100)
Uzbekų patarlė byloja, kad geriau puikūs kaimynai, nei giminaičiai. Regis, visi supranta, jog nutikus nelaimei, greičiausiai į pagalbą atskubėti gali kaimynas. Tačiau sakoma, kad lietuviai džiaugiasi, kai kaimyno troba dega.
Viena tokių kalbų priežasčių - itin uždaras lietuvių būdas, nykstantis bendruomeniškumo jausmas. Ir štai čia atsiranda paradoksas – visi nori būti užkalbinti, tačiau patys užkalbinti bijo. Bijo taip, kaip iš senosios animacijos pažįstamas Begemotas bijojo skiepų. Priežastis, kodėl nustojome bendrauti su kaimynais, aiškinamės kartu su sociologe Rasa Bartkute ir psichologu Mariumi Daugelavičiumi.
Bendruomeniškumą lemia gamtinės sąlygos
Ne tik lietuviams įprasta džiaugtis dėl kaimyno degančio namo. Anot psichologo, tai būdinga visiems. Žmogui įprasta manyti, kad jeigu kitiems yra blogiau, tai jam, tam tikra prasme, pasidaro geriau. Tą pasitenkinimą lemia ne tai, ką jis turi apskritai, bet tai, kiek jis lyginant su kitais yra pasiekęs.
„Jeigu žmogus uždirba du tūkstančius litų, o aplinkiniai uždirba tūkstantį litų, jis jaučiasi labai gerai. Tačiau jeigu jis uždirba tuos pačius du tūkstančius litų, o kiti uždirba keturis tūkstančius, tai jis pradeda jaustis esantis prastesnis už kitus. Todėl nesėkmei ištikus kaimyną, žmogus pasijaučia geriau. Ši savybė būdinga visiems žmonėms, nesvarbu, kokia jų tautybė“, – kalba M. Daugelavičius.
Psichologas nuolat veda asmenybės ugdymo ir psichologinius seminarus Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje bei Ukrainoje, todėl įžvelgė bendravimo skirtumų tarp skirtingų tautybių žmonių. Pasak jo, rusai yra daug atviresni už lietuvius. Jie kur kas labiau bendrauja, įsitraukia į artimus santykius. Tačiau jeigu lietuvius palyginsime su estais, mes esame tiesiog atvirumo įsikūnijimas.
Estams daug sunkiau sekasi bendrauti, jiems sudėtinga pradėti pokalbį, papasakoti apie save ar užkalbinti nepažįstamąjį. Konservatyvus estų charakteris lemia ir tai, kad jiems sunkiau priimti gyvenimo pokyčius.
Žmonių poelgius, charakterį lemia šalies kultūra, visuomenei bendri įpročiai. Psichologo teigimu, kuo rūstesnė gamta, tuo žmonės uždaresni, labiau linkę kovoti už būvį. Ir priešingai, kuo palankesnės gamtinės sąlygos, tuo labiau atsipalaidavę tos šalies gyventojai.
Kaimynams tiesiog pritrūksta laiko
R. Bartkutė visai nesenai atliko tyrimą, kurio metu apklausė beveik 1 tūkst. lietuvių. Didžioji dalis recipientų sako, kad ne tik nebendrauja su savo kaimynais, nežino jų vardų, bet ir nenori žinoti. Vis dėlto, nori ar ne, kaimynai tampa bene artimiausiais žmonėmis, atsiranda daugybė sąlyčio taškų: bendros problemos, bendri džiaugsmai. Pasak psichologo Mariaus Daugelavičiaus, būtent dėl to ir kyla trintis, nebenorima artimai bendrauti.
„Darbe žmonės dažniausiai stengiasi save kontroliuoti, valdyti savo emocijas, o namie jie atsipalaiduoja. Todėl šeimoje konfliktų kyla gerokai daugiau negu viešumoje. Kaimynai, šiuo atveju, priklauso šeimos ratui“, – apie kaimynų atsiskyrimo priežastis kalba M. Daugelavičius. 2 psl. >>
(100)
Kodėl nereikėtų gėdytis prašyti pagalbos?
Prieš keletą dešimtmečių NASA pateikė milžiniško teleskopo užsakymą. Milijonus dolerių kainavęs lęšis buvo pagamintas netinkamai tik todėl, kad jo autoriai atsisakė nepriklausomų ekspertų įvertinimo. Kodėl žmonės drovisi prašyti pagalbos arba ją priimti? - klausia psychologytoday.com. Mičigano universiteto psichologė Fiona Lee atliko tyrimą, siekdama išsiaiškinti, kodėl organizuotų žmonių grupės bijo prašyti pagalbos. Atsakymas gana paprastas: žmonės jaudinasi, kad gali būti laikomi nekompetentingais, pažeidžiamais, priklausomais ar net beviltiškais.
Psichologės patarimai: ar paleisti mylimą žmogų?
Kreipiuosi į jus nes nebežinau, kur dar kreiptis pagalbos. Sugriuvo gyvenimas kaip kortų namelis, staigiai ir labai skausmingai. Sugriuvo visos viltys, tikėjimas, troškimai. Kartu buvome vienuolika metų, susituokę aštuonerius. Dabar gyvename atskirai vienas nuo kito jau 4,5 mėnesio.
Vaikų mušti negalima
Pastarąją savaitę lietuviškoje žiniasklaidoje mirgėjusi tema apie vaikų mušimą buvo tokia gausi ir todėl akivaizdžiai politizuota, kad tapo akivaizdu – tikrai ne vaikų mušimas yra svarbu, o tai, kuri pusė garsiau išrėks savo balsą.
Dėl daugumos skyrybų kaltas seksas
Nemažai žmonių linkę nutylėti savo seksualines problemas. Jas aptarinėti vengia net su savo partneriais. Pasiryžę prabilti dažniausiai kreipiasi į seksologus. Tačiau nemažą dalį šių bėdų, pasirodo, gali išspręsti ir psichologai. „Devyniasdešimt procentų orgazmo nebuvimo lemia ne biologinės priežastys, o psichologija. Aštuoniasdešimt procentų vaginalinių skausmų ir tiek pat išankstinės ejakuliacijos, tai yra, per ankstyvo vyro sėklos išsiveržimo, taip pat yra psichologinės kilmės“, - vardijo psichologas-psichoterapeutas, Pasaulio seksualinės sveikatos asociacijos atstovas Lietuvoje Andrius Kaluginas.
Psichoterapeutas O. Lapinas: „Lietuviams lengviau savus sugėdinti nei nusišypsoti“
„Iš protestantiškų šalių, tokių kaip Danija, į Lietuvą atvažiavusiems žmonėms atrodo, kad mums nuolat skauda dantį. Lietuviams nėra priimtina šypsena palaikyti kitą žmogų, lengviau – sugėdinti“, – taip lietuvius apibūdina psichoterapeutas Olegas Lapinas. Minėti būdo bruožai tinka ir graikų tautai. Taip teigia neseniai Lietuvos knygynuose pasirodžiusios knygos „Bumerangas“ autorius Michael Lewis.
Psichologės patarimai: Ar atleisti kitą moterį turėjusiam vyrui?
Rašau jums tikėdamasi, kad man patarsite, kaip toliau gyventi, kaip numalšinti skausmą ir ar verta vyrui atleisti. Vyras pasikeitė prieš pusmetį: rėkdavo ant manęs, be priežasties, išgėrinėdavo ne namuose, paklaustas, kur buvo, sumeluodavo, kad pas draugus, telefonu kalbėdavo išėjęs iš kambario.
Mokslininkų kreipimasis į nusižudžiusiųjų artimuosius
Artimojo savižudybė - sukrečiantis įvykis, dažniausiai paliekantis daugybę slegiančių jausmų ir neatsakytų klausimų. Įvairios studijos rodo, kad kiekviena savižudybė itin smarkiai paveikia dešimt ir daugiau žmonių. Kadangi Lietuvoje kasmet nusižudo apie tūkstantį žmonių. Vadinasi, kiekvienais metais bent dešimt tūkstančių mūsų šalies gyventojų patiria tokias netektis.
Žmogus, dažnai kartojantis „aš“, turi psichologinių problemų
Kaselio universiteto (Vokietija) mokslininkai atliko tyrimą, norėdami išsiaiškinti, kas būdinga žmonėms, kurie dažniai mėgsta kartoti žodį „aš“ ir kuo jie skiriasi nuo tų, kurie savo leksikoje dažniausiai vartoja žodį „mes“.
Apie savižudybę. Iš psichiatro kabineto (II)
Pratęsdama rašinių ciklą apie savižudybes toliau naudosiu tarptautinį pavadinimą „suicidas“. Tokia formuluotė kiek palengvina emocinį fenomeno krūvį, tuo pačiu - ir jo aptarimą. Suicidas – nepatraukli, sudėtinga aptarti, labai skausminga tema. Tai tema, kuria labai nesinori kalbėti, tačiau labai reikia, o psichiatrui dar ir privaloma aiškinti, šviesti žmones, ne tik ligonius. „Ar kada turėjote suicidinių minčių? Ar kada mėginote nusižudyti?“ - tokius ir dar visą eilę panašių klausimų psichiatras kasdien privalo užduoti savo kiekvienam pacientui. Pokalbis būna nepatogus, sunkus, skausmingas.
Moterys save mato storesnėmis nei yra iš tiesų (video)
Dauguma moterų, nepaisant to, kokios gražios yra, skundžiasi dėl savo išvaizdos. Tačiau ar netobula išvaizda nėra tik jų vaizduotės kūrinys? Didžiosios Britanijos žurnalistai, norėdami tai išsiaiškinti, paprašė keturių moterų atlikti psichologų patvirtintą testą. Moterys turėjo nurodyti savo kūno dydį skalėje nuo 1 iki 9 (1 – didžiulis svorio trūkumas, 9 – didžiulis viršsvoris).
|
UAB "Lrytas",
Įm. kodas: 300781534
lrytas.lt redakcijai rašykite adresu news@lrytas.lt
Visos teisės saugomos. © 2011 UAB "Lrytas". |
|