„Leninas“ (III): Rusija iš arti ir iš toli (38)

Ne visada nepaprasta politine padėtimi pasinaudoja nepaprasti žmonės. Rusijos imperijoje daugelis jau seniai laukė revoliucinės krizės. Veikė slaptosios grupės, kurios nekentė Romanovų ir ruošė režimo perversmą, o Leninas galėjo norėti nuversti Romanovus dėl savo pažiūrų ir šeimos istorijos.

Sparčiai augo imperijos visuomenės nepasitenkinimas. Ochrana palaikė viešąją tvarką, kiek leido riboti finansiniai ir žmogiškieji ištekliai. Rusijos imperija neabejotinai buvo policinė valstybė, tačiau vis tiek valdžiai buvo nelengva suvaldyti visus gyventojus. Valstiečiai, naujojo šimtmečio pradžioje nuėmę menką derlių, pradėjo bruzdėti. Darbininkai reiškė nepasitenkinimą, nes nebuvo juos nuo darbdavių ginančių organizacijų. Kelios nacionalinės grupės, ypač lenkai, dalyvavo pogrindžio organizacijose, kurios laukė progos sukilti prieš Rusijos imperijos valdžią. Veikė ir įvairių kitokių slaptų grupių. Režimo pamatus ardė ne tik Rusijos socialdemokratų darbininkų partija, bet ir socialistų revoliucionierių partija. Pastaroji 1904 metų vasarą nužudė vidaus reikalų ministrą V. K. Plevę. Suaktyvėjo ir liberalai. Piotras Struvė, jau atsimetęs nuo marksizmo, įkūrė Išlaisvinimo sąjungą (Sojuz Osvoboždenija), kuri daugiausia rengdavo pokylius ir per juos rėždavo prieš monarchiją nukreiptas kalbas. Taigi 1894 metais į sostą įžengęs caras Nikolajus II buvo puolamas iš visų pusių.

Rusijos padėtį dar pablogino 1904 metais neapdairiai pradėtas karas su Japonija dėl teritorijų Ramiojo vandenyno pakrantėje. Sibiro geležinkeliu važiavo didelės pėstininkų pajėgos, o Baltijos laivynui į mūšį su japonų laivais teko plaukti aplink Žemės pusrutulį. Tais pačiais metais po kelių mėnesių ėmė sklisti žinios apie gresiančias bėdas: laivynas užspeistas Port Artūre Tolimuosiuose Rytuose, atsargos menkos, nėra drausmės, o politinis bei karinis vadovavimas prastas. Negana to, Baltijos laivynas, kirsdamas Šiaurės jūrą, apšaudė anglų žvejybos laivą, supainiojęs su japonų karo laivu, ir kone pradėjo karą su Didžiąja Britanija – pusiau tragedija, pusiau farsas. Imperatorius su savo rūmais nusipelnė visuotinio nepasitenkinimo.

Paskui 1905 metų sausio 9 dieną Sankt Peterburge įvyko taikios vyrų, moterų ir vaikų eitynės. Žmonės traukė į carų Žiemos rūmus, kad įteiktų Nikolajui II peticiją dėl visuotinių pilietinių teisių užtikrinimo, įskaitant teisę į tam tikrą demokratinį politinį atstovavimą. Buvo sekmadienis. Žmonės atėjo apsirengę išeiginiais drabužiais. Vyravo rimties ir džiaugsmo nuotaikos. Procesijos priekyje žengė stačiatikių dvasininkas tėvas Georgijus Gaponas. Jis kartu su organizacija – Sankt Peterburgo fabrikų ir gamyklų darbininkų susirinkimais – surengė peticijos kampaniją, norėdamas tą lemtingąjį sekmadienį carui asmeniškai įteikti lojalių pavaldinių prašymų sąrašą. Ši organizacija buvo darbininkų profsąjunga, griežtai prižiūrima Vidaus reikalų ministerijos pagal tvarką, kuri Rusijos imperijoje įdiegta Maskvos policijos viršininko Sergejaus Zubatovo iniciatyva. Gaponas elgėsi kaip tarpininkas tarp valdžios ir liaudies, tačiau jis vis labiau ėmė palaikyti valdžia nepatenkintų darbininkų pusę. Prie Žiemos rūmų artėjanti procesija gavo įsakymą išsiskirstyti, tačiau nepaklususi ji judėjo toliau. Imperatorius nesirodė, o prie pastato susibūrę kareiviai ėmė būgštauti, ir karininkai nusprendė, kad į minią reikia šaudyti. Krito daugybė nekaltų eitynių dalyvių. Vietoj siekiamos tvarkos šalyje įsivyravo sumaištis. Visoje Rusijoje kilo streikai ir demonstracijos, visur augo pasipiktinimas Romanovų dinastija.  2 psl. >>