„Legendinio maršalo atsiminimai“ (III): Aštuoneri lenktyniavimo su audra metai (10)

Susiję straipsniai

„Leninas“ (III): Rusija iš arti ir iš toli

---

„Leninas“ (II): Ištremtas į „Sibiro Italiją“

---

„Leninas“ (I): Komunistų stabo vaikystė Simbirske

---

„Antrasis pasaulinis karas“ (III): Kinas buvo ir ginklas, ir būdas įveikti depresiją

---

„Antrasis pasaulinis karas“ (II): Apie mitybą frontuose

---

„Antrasis pasaulinis karas“ (I): Fronto istorijos

---

„Stalinas“ (III): Nadios mirtis

---

„Stalinas“ (II): Osipas Sibirietis

---

„Stalinas“ (I): Džiugašvilių šeima

---

„Pirmasis pasaulinis karas“ (III): Karas jūrose

---

„Pirmasis pasaulinis karas“ (II): Karas oro erdvėje

---

„Pirmasis pasaulinis karas“ (I): Išlipti iš apkasų

„Legendinio maršalo atsiminimai“ – tai leidyklos „Obuolys“ išleista Suomijos didvyrio Carlo Gustavo Manerheimo autobiografija. Genialus karo vadas tiksliai dėlioja savo gyvenimo faktus ir dalykiškai pasakoja apie visus svarbiausius XX amžiaus pirmos pusės karus, šalies gynybinių pajėgų tvirtinimą, politinius sprendimus ir prezidentavimo laikotarpį. Ištrauka iš skyriaus

* * *

1931 metais baigėsi prezidento Relanderio (Relander) įgaliojimai, ir valstybės vadovu pagal rinkimų rezultatus tapo senatorius Svinhufvudas, išsivadavimo karo metu buvęs „savarankiškumo senato“ pirmininku. Jau kovo 2-ą, kitą dieną po to, kai pradėjo eiti pareigas, mane pasikvietė ką tik išrinktas prezidentas.

Jis manė, kad valstybę valdyti gali, bet, kaip jis pasakė, „negaliu vadovauti kariniams veiksmams“. Štai kodėl Svinhufvudas pageidavo, kad karo atveju tapčiau vyriausiuoju karo vadu, o jau dabar eičiau ginkluotųjų pajėgų vado pareigas.

Nebuvau pasirengęs iš karto duoti atsakymą. Buvau dėkingas prezidentui už parodytą pasitikėjimą. Mane nudžiugino, kad jis šią problemą laikė labai svarbia ir įvardijo vienu iš pirmųjų spręstinų uždavinių.

Vis dėlto nenorėjau, kad nušalintų iš pareigų tuometinį vadą, todėl nemaniau, kad įmanoma eiti į šį postą. Jeigu prezidentas vis dėlto panorėtų patikėti man vadovavimą karo metu, tai man būtų labai svarbu prieš tai turėti galimybę pasirengti šiam atsakingam uždaviniui, susipažįstant su gynybinių pajėgų problemomis ir poreikiais. Paprašiau duoti laiko apmąstyti iki kitos dienos.

Sutartu laiku prezidentui pranešiau, kad taikos metu jokiu būdu nenorėčiau eiti armijos vado pareigų, bet galėčiau sutikti eiti Gynybos tarybos pirmininko pareigas ir darbuotis šalies gynybinio pajėgumo labui, nuodugniai išstudijuojant uždavinius, susijusius su šia veiklos rūšimi. Pokalbis baigėsi tuo, kad iš esmės sutikau eiti Gynybos tarybos pirmininko pareigas tol, kol valstybės vadovas bus Svinhufvudas, o, esant būtinybei, tapti vyriausiuoju vadu.

Aišku, kad politinės padėties vystymasis Europoje pasidarė pavojingas Suomijai. Pasibaigė pirmasis taikus dešimtmetis po pasaulinio karo pabaigos, ir nuo pat ketvirto dešimtmečio pradžios pradėjo atsirasti kitokios tvarkos požymių.

Sovietų Sąjunga dėl savo pirmojo penkmečio plano pradėjo plačiu mastu motorizuoti ir mechanizuoti savo armiją, greitais tempais vystėsi ir aviacija.

Nacionalsocializmas Vokietijoje demonstravo ketinimus, kurie netrukus gal būtų gavę užsienio politikos palaikymą.

Prancūzija pradėjo Mažino linijos statybą, kuri grasino suryti tuos milijardus, kurių reikėjo stipriai smogiamajai armijai išlaikyti.

Anglija, buvusi pusiausvyros palaikymo Europoje veiksnys, kariniu požiūriu buvo silpna – ten atšaukė bendrą visuotinę karinę prievolę, ir liko tik samdinių armija. Didžioji Britanija atsisakė vystyti karines oro pajėgas ir netgi laivynui nesuteikė tų finansinių lėšų, kurių reikalavo admiralitetas.  2 psl. >>