Kur vedi mus, šventasis Jokūbai? (72)

Tik neabejotinai tą padarome ne savo jėgomis, o Dieviškos Apvaizdos vedami ir lydimi.

Dažnas iš mūsų apsukame pusę pasaulio ieškodami amerikų, anglijų, ispanijų tolimiausiuose žemės kampeliuose ir visai netikėtai atrandame jas čia pat, Lietuvoje. Miname piligrimų kelius link Romos, Šventosios Žemės, Lurdo, Fatimos, Medžiugorjės, Gvadelupės.

Ir nelauktai suvokiame, kad tikėjimo ilgesiu ir tikrove persmelktos piligrimystės pėdos ne ką menkiau mūsų pačių gali būti ir yra įspaustos gimtojoje žemėje. Turime savas romas, lurdus, fatimas..., ne ką menkiau svarbias kiekvieno iš mūsų asmeninėje tikėjimo kelionėje. Vienam tai Šiluva, kitam Aušros Vartai, trečiam Pivašiūnai, dar kitam – primiršti Trakai.

Arba daugybė kitų svarbių savo prasmėmis ir dvasine gelme vietų. Viena tokių – šv. Jokūbo kelio (Camino de Santiago) tęsinys Lietuvoje, per visą Europą, nuo pat Santjago de Kompostelos (kad ir kaip keistai tai skambėtų... Juk paprastai traukiame būtent link ten) link Europos šiaurės pratęsiantis dvasinę piligrimystės ir tikėjimo kelionę šv. Jokūbo dvasioje.

Atveriantis, ko gero, ne ką menkesnes dvasines tikėjimo patirtis, nei minant kur kas šiltesnę Ispanijos žemę. Tai galimybė kelionei ne tik į regimą vietą, bet ir tyliam žvilgsniui į savo vidinį pasaulį. Dar vienam mūsų gyvenimo piligrimystės žingsniui link dvasinio išsilaisvinimo ir apsivalymo.

Apie tai liudyte liudija naujutėlaitė Europos Parlamento narės dr. Laimos Andrikienės sudaryta knyga „Šv. Jokūbo kelio šviesa“, maloniai stebinanti savo dvasiniu lobynu – prasminga tikėjimo kelione po Lietuvoje išsibarsčiusias šv. Jokūbo bažnyčias (iš viso net vienuolika). Nuotraukose jos kartais atrodo jaukiai paprastos, o kartais - didingos savo subtilumu, gilia istorija bei neabejotinu įspaudu į šv. Jokūbo kelio tąsą per Žemaitiją, Aukštaitiją ir Dzūkiją.

Knyga kvieste kviečia imti į rankas pirmųjų krikščionių piligrimų atributus (skrybėlę, krepšį, ilgą lazdą, piligrimų kriauklę) ir leistis į tikėjimo ir pasitikėjimo kelionę lietuviškuoju šv. Jokūbo keliu, jo užtarimo lydimiems ir dvasios įkvėptiems. Eiti savuoju Camino de Santiago keliu – sustoti kasdienėje rutinoje, nutilti pasaulio triukšmams, pasiruošti būti nustebintam ir atvira širdimi žengti į tikėjimo ir asmeninio santykio su Dievu gelmę. Tai buvo, yra ir bus šiuolaikiška, sava, aktualu.

Pasak vieno iš knygoje liudijančių autorių Algirdo Petro Kanapkos, šv. Jokūbo „gyvenimas ir tikėjimo liudijimas lieka svarbūs ir šių laikų žmonėms – klaidinamiems pasaulio vilionių jiems reikalingas pavyzdys, skatinantis ieškoti, padedantis atrasti tikrąją Dievo žodžių prasmę ir įtvirtinantis tikėjimą Jo meile“.

Į šį vaizdų tikėjimo liudijimą ir kelionę lietuviškaisiais Santjago de Compostela keliais kviečia ne tik knygos sudarytoja ir tekstų bendraautorė, Kovo 11-osios Akto signatarė dr. Laima Andrikienė, dar 2009 metais savo parašu parėmusi iniciatyvą Europos Parlamente įsteigti šv. Jokūbo kelio draugų grupę, bet ir redaktorė Valentina Čeplevičiūtė, knygą vaizdžiai žemėlapiais praturtinę Birutė Nenortaitė ir Artūras Šiuipys bei fotografijų autorius Valdas Kilpys, taip pat leidinio bendraautoriai (Europos Parlamento narys Francisco Millán-Mon, buvęs Europos Tarybos Generalinis sekretorius Marcelino Oreja Aguirre, Signatarai Algirdas Patackas ir Mečys Laurinkus, jau minėti kun. dr. Algirdas Petras Kanapka, Birutė Nenortaitė, Valdas Kilpys), pasidalinę savo autentiška Camino de Santiago patirtimi, ieškojimais ir atradimais. Knyga alsuote alsuoja visų jų širdies šiluma.

Živilė Advilonienė yra Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto ir Marijampolės kolegijos docentė, socialinių mokslų daktarė.