Aš – homosovietikus! (288)

Vagystės iš darbovietės. Taip, anais laikais iš savo darbovietės nevogė tik kvailys, arba tas, kurio darbovietėje nebuvo ko vogti. Tačiau tai nebuvo tas tikrasis vogimas, pilnąja to reiškinio prasme, kai iš žmonių atimamas sunkiu darbu uždirbtas turtas. Tai buvo tarsi sąžiningesnis visuomenės turto pasidalijimas. Tokiu štai vogimu žmonės bandė prisitaikyti prie esamų gyvenimo sąlygų. Verslas buvo draudžiamas, prekyba turguose smerkiama, o žmonės vis dėlto buvo tokie patys, kaip ir visais laikais: gudresni, rūpestingesni stengėsi pasirūpinti savo ir šeimos geresne materialine gerove. Taigi buvo vagiama.

Tai daryti vertė pati sistema. Arba buvo galima į vieną ranką paimti kūjį, į kitą – pjautuvą, ir išėjus gatvėn skanduoti partinius šūkius ir taip džiaugtis esama socialistine gerove. Žodžiu, su esamomis sąlygomis galėjo susitaikyti tik negabūs, tinginiai, alkoholikai arba proto neįgalieji (tokie, kaip tas herojus su kūju ir pjautuvu).

Atsiradus normalioms rinkos sąlygoms, visi gabieji ir netingintys metėsi „sukti biznio“. Kaip jau kam sekėsi – tai atskira tema. Mano išvardintiems neįgaliesiems (proto ir dvasios) naujosios sąlygos neatnešė nieko nauja ir įdomaus: pasirodo, prie kapitalizmo taip pat reikia dirbti bei galvoti... Nuoširdžiai įsitikinęs: tokių begalvių tinginių visada buvo, yra ir bus. Ir „socialistinis palikimas“ čia ne prie ko.

Propaganda. Aršūs „sovietinio laikmečio“ kritikai ir naikintojai visus stengiasi įtikinti, kad „anais“ laikais visos be išimties mokyklos buvo nesugriaunami propagandos ir komunizmo aukštinimo bastionai. Ir visi mokiniai, studentai, tiesiog nuo ryto iki vakaro buvo maudomi melo jūroje. Kas abejodavo – būdavo baudžiamas. Todėl visi mokiniai stengdavosi tapti spalinukais (atsiprašau – spaliukais), pionieriais, komjaunuoliais, o paskui ir komunistais.

Nežinau, kaip jausdavosi kiti vaikai, tačiau man, mano draugams, tapimas spaliuku ar pionieriumi buvo neišvengiama, jausmų nesukelianti, būtinybė. Žodžiu, tokia tvarka: reikia ir viskas! Ginčytis? O kam? Tuo labiau visi matydavo, kad į pionierius ar komjaunuolius „nepriimdavo“ tik pačių keisčiausių (gal kvailiausių?) mokinių. Meluoja tie, kurie dabar aiškina, kad į spaliukus ar pionierius neįstojo dėl savo vidinių įsitikinimų.

Kokie tie vaiko vidiniai įsitikinimai? Laiku ir gerai paruošti pamokas, pažaisti futbolą ir mergaites už kasų patampyti. O kur mintys apie laisvę, nepriklausomybę, pūvantį socializmą? Cha - cha – cha! Pasikalbėkite su savo vaikučiais apie partijas, Seimą ir politiką – pamatysite, kad ir dabar jiems tie dalykai giliai giliai, kaip čia gražiau išsireiškus.... dzinnnn. 2 psl. >>

Turi apie tai savo nuomonę? Pasidalink!