Žiniuonių žolelės. Bobučių receptai. Senoviniai gydymo būdai. Liaudies patarlės. Ką apie juos rašysiu? Ogi štai ką: atėjo laikas dar vienai šventai karvei būti nuvainikuotai. Žalmargės vardas šiandien – liaudies išmintis. Jos didžiausias karvašūdis – įkyrus, nenutylantis mitas apie mūsų tautinį gudrumą ir pranašumą prieš visą likusį pasaulį.
Kažkada Jonas Strielkūnas rašė eilėraštyje: „Lietuva su pagonybės mitais“. Kad tik su pagonybės mitais, būtų gerai. Jeigu kalbėtume apie vaidilutes, Pilėnus ir žalčių karalienes, dar būtų nieko. Bet mes nenutildami pliurpiame (ypač, atrodo, vyresnioji karta) apie tai, kad liaudis viską išmano geriausiai.
Tik paminėk kokį kosulį, čiaudulį ar sąnarių skausmą. Greičiau, nei spėsi atsikrenkšti, kas nors tuojau pareikš: „Geriausias vaistas – liaudiškas: sutrink česnako su medum, iškočiok su lašiniais, užbarstyk pipirų ir virk tris valandas degtinėje, gerk nuovirą tris kartus per dieną, kitą rytą būsi sveikas“. Ir dar būtinai pridurs: „Tik neryk tų tablečių – sintetika!“
Žolelių gydytojos, anksčiau gaminusios čiobrelių arbatas arba šalavijų nuovirus, dabar adoruojamos kaip „žiniuonės“ (žodis iš pasakų – turbūt reikia įsivaizduoti, kad savo slaptus receptus jos sukuria tamsiuose urvuose, kur dulksvai šviečia žvakės, sulipdytos iš viduramžių vaško, ant lentynų – kaukolės, o dideliuose stiklainiuose - spirituotos rupūžės bei buteliai su juodų ožių krauju).
Tiks bet kas, nors ir žvirblio spiriukas, raugintas barsukų piene, – kad tik ne mokslininkų sukurtas vaistas. Ten tik „sintetika“. Sintetiką ryja kvailiai. Protingiems – slaptos, liaudiškos priemonės. Kaip politikoje alpėjama dėl dar vieno slaptų receptų gelbėtojo, nuo kalbėti nesugebančio lakūno sutrauktais žandikauliais iki stačiatikius artimajame užsienyje globojančio suvirintojo, taip ir paprastame gyvenime kai kuriems suaugusiems lietuviams nieko nėra geresnio už pasaką.
Kiekvienas nori tikėti, kad žino slaptą takelį – ir girių paslaptis pažįsta, ir medžių kalbą supranta. Ir tuomet prasideda gyrimasis kitokia, slapta išmintimi, kuri mus iškelia į išrinktųjų tautų lygį. Vidutinis statistinis lietuvis yra šventai įsitikinęs, kad jo gentainiai minta sveikiausiais ir skaniausiais pasaulyje produktais, kuriems lygių nėra, o vakarietiško šlamšto prikimšti vargšai netektų amo, jei jiems kas duotų paragauti mūsų stebuklingo Dievų maisto.
Mitas apie stulbinančius mūsų privalumus nėra būdingas tik lietuviams.
Daugelis tautų užsiima tokiais užkalbėjimais, kol galiausiai jais patiki, o patikėjusieji kaip avys bėga paskui reklamos pasakas, kuriomis noriai pildomos etiketės. Lietuviškos dešros gaminamos tviskančia įranga, maišant pakankamai stabilizatorių ir spalvos priedų, kad nebūtų per daug mėsos – bet ant jų lipdomos etiketės apie tai, kaip jos sukurtos „pagal senolių receptus“.
Vargšai senoliai nežinotų pusės sudedamųjų dalių, kurias ten pridėjote, brangieji. Rusiški šampūnai (beje, puikiai perkami ir Lietuvoje) pasakoja apie „babuškas“ žiniuones iš Sibiro gilumos, pagal kurių slaptas žinias neva buvo sukurta receptūra. 2 psl.>>
