Kuo skiriasi poilsis Palangoje nuo poilsio Nidoje? Palangoje tikras lietuvis turi prisigerti, susimušti ir bent jau mažąjį reikalą atlikti jūroje. Nidoje paskutinio daryti nereikia. Todėl su Gabriele nusprendėme būti Lietuvos patriotais ir pasukome į tą nuostabųjį Lietuvos kampelį, kurį kažkada išlupome prūsokams iš nagų.
Dvi Nidos nelaimės – vokiečiai ir pažįstami
Poilsis Nidoje, aišku, nuobodus. Ką gi galima Nidoje veikti, jei ne valgyti rūkytus šamus, vaikščioti po Parnidžio kopą ir gulėti prie jūros nudistų pliaže?
Tiesa, poilsį praskaidrina vienas dalykas: vokiečiai. Jais galima be galo ir visur piktintis. Niekaip nesuprantu, kodėl Nidoje, jei jau vokiškai kalbi, į tave žvelgia šimtą kartų pagarbiau: pirmiau nei kitiems atneš meniu, aptarnaus ir net leis po visą restoraną lakstyti murzinam vokiškam šuniui, kuris vardu Augustas (kas galėjo taip pavadinti šunį?). O jei esi lietuvis, padavėjos nekreipia dėmesio, atneša atšalusį patiekalą, nesidrovi perkelti nuo vieno stalo prie kito. Tai štai - nuobodų tinginiavimą Nidoje galima praskaidrinti piktinimosi vokiečiais akimirkomis.
Antras Nidos ypatumas – įkyrūs draugai. Atrodo, kad į Nidą atvažiavo visi mano ir Gabrielės pažįstami. Ir su kiekvienu reikia eiti išgerti po alaus bokalą. O kartais net ir po kelis – visi nori pramogų, ir tu būtinai turi būti ta pramoga, lyg būtum koks nors Disneilendo parko Mikimauzas. Bet šių bėdų negali suversti vokiečiams.
O viskas prasidėjo kaip tik nuo draugų.
Aš pamačiau ją...
Eilinį kartą susitikus kažkokius pažįstamus, eilinį kartą nuėjome į „Pašiūrę“ išgerti balto alaus. Pasakojant tuos pačius pokštus bei nutikimus bei siurbčiojant kažkelintą bokalą alaus – niekaip nepavykdavo tais draugais atsikratyti - atėjo pora.
Man suvirpėjo širdelė. Ir ne vien širdis. Mane šios lėtos nuobodybės oazėje nutvilkė žaibas. Ir tas žaibas trenkė mano buvusios merginos pavidalu. Ji tik menku šypsniu – bent jau man taip pasirodė - išsidavė, jog mane irgi pastebėjo.
Aišku, nepuoliau prie jos; ji buvo su vaikinu, o aš - su Gabriele. Ką savo meilei būčiau paaiškinęs: „O, brangioji, atleisk, aš pamačiau savo buvusią merginą ir man sukilo nenumaldomas noras su ja pakalbėti – tu gal eik pagulėti prie jūros ir negrįžk į kambarį iki vidunakčio“. Tad liūdnai apsikabinau bokalą ir susimąsčiau apie atostogų atskirai privalumus.
Pamąsčius ir nugėrus gerą gurkšnį alaus sukilo ambicijos: ar aš Rapolas Rakalas, ar ne? Trūks plyš turiu sustikti su Indre. Juk tai nieko blogo. Jei Gabrielė nesužinos, jai širdies neskaudės, ar ne? Juk ir merginoms rūpi jų buvusieji, tai kodėl man negali rūpėti buvusioji? Greit sumečiau planelį ir nutaikęs progą, kai ji ėjo į tualetą, ir aš įlindau į jo prieigas neva rankų nusiplauti. Ploviau jas atidžiai ir kruopščiai. 2 psl.>>
A.Barzdžius
