Kadenciją baigęs prezidentas Algirdas Brazauskas kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ pirmą kartą atvirai prabilo apie politiką, ilgai slėptą meilę, sunkią ligą. Ir viltį, kad gyvenimas dar tęsis.
Prieš porą dienų, kai susitarėme susitikti su A.Brazausku, jis privalėjo gulėti.
Kaip liūdnokai pajuokavo kadenciją baigęs prezidentas, jam turėjo būti sulašinta „nuodų dozė“ – atlikta jau penktoji chemoterapija.
76 metų vyriškį kankinantis limfos vėžys nenori trauktis.
„Bet buvau jums pažadėjęs susitikti. Ir gydytojai sutrikę. Vėžys nesitraukia.
Gal reikės man taikyti labai agresyvią gydymo formą“, – kaip visada ramiai, tik gal kiek ilgiau nei įprastai rinkdamas žodžius ištaria politikos ąžuolu neretai pavadinamas A.Brazauskas.
Ir perbraukia ranka per išretėjusius sidabrinius plaukus.
Mūsų pokalbis, prasidėjęs ankstyvą rytą, truko ilgas valandas. Kol mus pakvietė namų šeimininkė – ragauti pietų, pagamintų iš Kristinos Brazauskienės sugautos lydekos.
Išseko ir mūsų raudonojo vyno taurės – gydytojai pataria garsiajam pacientui po taurę išgerti kasdien.
Už didelių namo langų slinko įprastas Turniškių gyvenimas – žydėjo obelys, dūzgė žoliapjovės, pykosi garsių politikų šunys.
Vienas jų neseniai dviračiu važiuojančiam prezidentui Valdui Adamkui įkando į koją. Nebuvo girdėti tik vaikų čiauškėjimo – jų čia nebuvo ir nebus.
Greit čia pasirodys ir darbininkų brigada – nubrauks dulkes nuo ilgai tuščio pašalintam prezidentui Rolandui Paksui anuomet skirto namo.
Prezidentų klubą papildys Dalia Grybauskaitė.
Gyvenimas Turniškėse įgaus naujų spalvų. Prezidentė ims rašyti savo istoriją.
O koks buvo A.Brazausko neparadinis gyvenimas? Politiko, kuriam po nepriklausomybės atkūrimo prezidento duonos skonį teko pajusti pirmajam.
Vizija – be optimizmo
- „Kokia yra mūsų valstybės perspektyva? Kokie būsime mes patys – tik pasaulio piliečiai ar lietuviai?“ – klausėte savo atsiminimų knygoje 2000 metais.
Praėjo beveik dešimtmetis. Ar jis davė atsakymą? – pradėjome pokalbį grįždami į praeitį.
- Nedavė. Arba, neslėpsiu, davė neigiamą. Kol kas nematau pažangos. Dažnai klausiu – kodėl negalėjome pasirinkti mums artimų šalių Danijos, Suomijos pavyzdžio, mokytis iš jų, o ne iš Amerikos?
Galbūt tam reikšmės turėjo ir prezidento V.Adamkaus aplinkos nuostatos?
Kodėl Lietuva taip pamažu žengia pirmyn?
Todėl, kad laiką iššvaistėme politikavimui, o ne darbui. 20 partijų žaidžia savo žaidimus. 2 psl.>>
DIENRAŠTIS
P.Lileikis
