Pamėgę visokių šalių blusų turgus ir prisiklausę draugų, kad turi per daug daiktų, sumanėm surengti blusų turgų Vilniuje, vildamiesi, kad tokia tradicija prigytų ir čia. Juolab Vilnius rengiasi tapti kultūros sostine, o kol kas yra, matyt, vienintelė sostinė Europoje, kur tokie turgūs nevyksta.
Blusų turgus yra pramoga tiek perkančiam, tiek parduodančiam savo atsibodenas. Blusų turguje pačių blusų greičiausiai nenusipirksi, užtai kitų mažų dalykėlių - visokių niekučių, nuotraukų, senų tarkų, dviračio padangų - galima derėtis į viršų ir į apačią, susipažinti su kaimynais, gerti atsineštą arbatą, paklausti vaiko, parduodančio savo senus žaislus, kaip jam sekasi mokykloj.
Blusų turgus - tai vieta, kur ekonominiai santykiai grįžta prie savo pirminės formos, kur ne pelnas yra svarbiausias tikslas, o mėgavimasis pačiu procesu. Čia prekyba yra socialinių santykių išraiška, kurioje svarbiausia - abipusis malonumas.
Per pastaruosius penkiolika metų valdžios ir visuomenės dėmesys buvo sutelktas daugiausia į ekonominį augimą, kuris buvo ir vis dar yra laikomas vaistu nuo visų visuomenės ligų. Tuo tarpu darosi vis akivaizdžiau, kad valstybės gerovės modelis, paremtas Bendro nacionalinio produkto auginimu, nors ir atneša aukštesnį gyvenimo lygį daliai žmonių, prisideda prie bendrų žemės ir žmogiškų išteklių eikvojimo.
Tūlas dirba, kad pirktų daugiau, o turi mažiau laiko, kurį galėtų praleisti su savo kaimynais, ar šeima. Susvetimėjimas ir visuomenės dezintegracija atsispindi ir demografinėje statistikoje – žmonės emigruoja, žudosi ar nusikalsta. O tai daro ne dėl per gero gyvenimo. Viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje nesmagu gyventi, tai kad trūksta skiriamo dėmesio ir abipusio įvertinimo iš aplinkinių.
Blusų turgus yra vieta, kurioje galima kritiškai ir su humoru pasižiūrėti į savo gyvenimo būdą. Juk daugybę daiktų perkame dėl savo trumpalaikių užgaidų. O tiek daiktam nupirkti, laikyti, saugoti eikvojame savo gyvenimo laiką. Tą laiką, kurį galėtume skirti žmonėms.
Šitoks turgus nėra tikslas savaime, bet galėtų būti vienas iš fonų bendruomeniškumo augimui. Jei suvoktume kultūrą ne tik kaip ekspertų menininkų produkciją, o daugiau kaip pačių žmonių gyvenimo išraišką, blusų turgus galėtų būti kultūriškai unikali pasireiškimo vieta, kur gali susitikti žmonės iš skirtingiausių sluoksnių, sferų, kultūrų. Kas ir kaip juose būtų pardavinėjama ir būtų atspindys to, kas patys esame.
Esame įvairūs, bet mus jungia tai, Kur esame - vis didėjančių parduotuvių, kuriose lengviau prasilenkti, nei susitikti apsuptyje. Erdvės, kur galima susipažinti su kaimynais, savo miesto žmonėm, darosi vis labiau ribotos. Juk jei nori susitikti kitų žmonių miesto centre, turi turėti pinigų, kad galėtum užeiti į kavinę, ar į teatrą, o nekomercinių susitikimo vietų, kaip jaunimo klubų, bendruomenės namų, kaip įprasta valstybėse, kuriose ne viskas palikta Adamo Smitho “nematomai rankai”, praktiškai nėra. 2 psl.>>
M.Patašius
