Atėjo laikas skelbti gerąją naujieną: Lietuva apsisprendė būti Vakaruose, nors pati dar nevisai dėl to tikra. Tačiau kritinė masė pasiekta. Nebeliko vilties tiems, kas kalbėjo apie tiltą tarp Rytų ir Vakarų (tiesa, jie kalbėjo, galvodami apie statinį, paramstytą daugiausia matrioškomis ir pritaikytą daugiau tranzitiniams tankams ir rusiškiems sunkvežimiams).
Kodėl esu tuo tikras? Kodėl niūrus, ciniškas niurgzlys Užkalnis daro tokią linksmą išvadą ir dar siunčia ją kuo didesniam skaitytojų būriui („plačiajam skaitytojų ratui“, kaip buvo rašoma sovietiniais laikais knygos pabaigoje)?
Prieš pora metų parašiau straipsnį apie lietuviškąją rusofiliją. Jį tuomet išspausdino žurnalas„Naujasis Židinys-Aidai“, perspausdino lrytas.lt ir kiti kontroversijų ieškotojai, ir atsiliepimų buvo daugiau, nei galėjau tikėtis. Skaitydamas atsiliepimus, turėjau progos pagalvoti, kur lietuviškoje sąmonėje yra takoskyra.
Ribą nebuvo sunku pamatyti. Nesubtilūs rusofilijos gynėjai minėjo „jankių subinių bučiuotoją“ (t.y. mane), o subtilesni klausė: kam primityviai skirstyti viską į gerus Vakarus ir blogą Rusiją, į juodą ir baltą? Juk yra ir Rusijoje kažko gero? Ir mūsų sovietinė praeitis nebuvo vien KGB kalėjimai ir priespauda, dainas dainavome, mylėjome ir džiaugėmės, teatrus lankėme ir knygos kainavo kapeikas. (Be abejo: gyvenimas buvo neblogas, užtenka pasiskaityti A.Brazausko prisiminimus apie apelsinus ir šlapianką).
Tai mėgstamiausias sovietinio lietuvio atsakymas. Tai yra „išmintis“, kurią valstietis vadina gudrumu: „Visokių yra, visokių reikia“. Tai tik blogai paslėptas bandymas išvengti pasirinkimo būtinybės. Bandymas įtikti visiems, kai visiems neįtiksi. Nes visokių yra, tik ne visokių reikia. Ir ne visur reikia sudėtingo narpliojimo bei gerųjų pusių ieškojimo. Kai kur galima, ir reikia, atskirti gera nuo blogo.
Kai man sako, kad Lietuva gali būti koridorius tarp Rusijos ir Vakarų, siūlau pagalvoti apie ligonį, kuris neteko vienos akies - pasiūlykite jam pasidžiaugti ir nenusimenant įvertinti save kaip „koridorių tarp regos ir aklumo“. Kas pasakė, kad rega - gerai, o aklumas - blogai?
Taip gali kaukti tik primityvūs, radikalūs ir ultra-konservatyvūs karingi regos gynėjai. Šiuolaikiniai, sofistikuoti žmonės taip nemąsto.
Kai man sako, kad nereikia visko, kas sovietiška, atsisakyti, reikia kūrybingai ieškoti teigiamų pusių, su visais bendrauti, su visais prekiauti, - siūlau panašiai patarti gydytojui, kai jis ras kokį nors piktybinį auglį. Tegul nepjauna auglio - tai būtų banalus, bukas sprendimas. Užuot mojavęs skalpeliu kaip mėsininkas, tegul daktaras suranda auglio teigiamas puses ir pabando jį labiau suprasti. Galbūt pamilti? 2 psl.>>
