Specialiai lrytas.lt, Kamerūnas ir Gabonas
Bakasio pusiasalis skiria Nigeriją ir Kamerūną – Vakarų Afriką nuo Centrinės Afrikos. Džiunglėse ir upėse, kemsynuose ir atviruose vandenyse knibždėte knibžda sukilėlių ir piratų. Iš Nigerijos į Kamerūną per Bakasio pusiasalio įlankas ir džiunglių upes plaukia tik viena valtis per dieną. Tapau tos valties įgulos dalimi net nenutuokdamas, kad tai bus šiurpiausia mano gyvenimo kelionė.
Vairininkas truktelėjo vairalazdę, vandens srautas apmažėjo ir mes pradingome tankiose mangrovių džiunglėse. Upė lėtai tekėjo siaura, vingiuojančia vaga, tačiau vedlys greičio nemažino, o atsivėrus platesniam ruožui vis spustelėdavo ir sukdavo valtį neįtikėtinu kampu pakeldamas jos pirmagalį su tabaluojančia mano kuprine ant viršaus.
Hipnotizuojanti džiunglių tyla dvelkė paslaptimi. Kažkur glūdumoje ūbavo beždžionės, bambukų paunksmėje kleketavo paukščiai, išgąsdinti variklio gausmo į krantą lėkė vandens gyviai. Iš vandens kyšojo stagarai, kuriuos aplenkdamas valtininkas šiurpino ne tik mane, bet ir tuos, kurie per Bakasio pusiasalį plaukė nebe pirmą kartą. Plaukai stojosi piestu, kai išvysdavau staiga atsivėrusią krūmų sieną, kuri akimirksniu pradingdavo valties korpusui pasukus kita puse.
Dvi valandos užtruko amžinybę. Prasikeikiau, bet pasiekiau naują kelionės etapą.
Tamsioji, paslaptingoji kontinento dalis, padengta užburiančia, tankia nežinomybės skraiste. Centrinę Afriką įsivaizdavau kaip pulsuojantį, nuo įkaitusios žemės kylančio tiršto rūko apgaubtą žemės masyvą. Čia karaliauja džiunglių drambliai, virš upių sklando pelikanai, čia gorilų ir Tarzano teritorija. Ginklo teisė, džiunglių įstatymai ir geležinės rankos valdžia. Centrinės Afrikos keliai mažiausiai praminti, su prasivėrusiomis molio duobėmis ir nuvirtusių medžių barjerais. Čia mažai tiltų, bet daug upių, mažai kelių, bet daug kliūčių. Keliautojas čia – kaip misionierius: eina per džiungles mačete kirsdamas aukštą, kaip tvora, augalijos sieną.
Videonaujienose žiūrėkite D.Kinderio kelionę po džiungles.
Ekondo-Titi pasienio postas buvo vienišiausias ir labiausiai apleistas pasienio postas, kurį tik teko matyti. Prieš panirdamas į tankių džiunglių tunelį buvau pasveikintas geranoriško kamerūniečio, kurio viena ausis buvo labai panaši į kiaulės. Kas per paslaptinga liga?
Į Kamerūną įlėkiau su šėlsmu. Jaunuolis, motociklo vairuotojas, pasisodino mane ant galinės sėdynės ir perspėjo, kad jis neturi dokumentų, o džiunglėse dažnai budi policija. Jei reikės, bėgsim nuo policininkų.
Netoliese, aikštelėje šalia kelio, stovėjo policijos automobilis, o kelio pakraštyje – nuobodžiaujantis gangsteris. Mums privažiavus policininkas pakėlė ranką rodydamas ženklą stoti. Patrakėlis sulėtino greitį, kol susilygino su švilpuką dantyse įsikandusiu policininku. Tada trinktelėjo koja per pavaros kojelę, riešu suktelėjo greičio rankeną ir pasileido nuolaidžiu kalno keliu žemyn kaip šuo paleistas nuo grandinės. Tegirdėjau tik įnirtingą, pratisą policininko švilpimą ir zvimbiantį pro ausis vėją. 2 psl.>>
D.Kinderis
