Specialiai lrytas.lt, Kongas
Mūsų veidais varvėjo tropikų lietaus dalelės, kojos klimpo ir slidinėjo ant slidaus klampinančio molio. Prieš akis status šlaitas, ant kurio siauru, purvo duobių pilnu tuneliu reikia užridenti tris visureigius.
Reportažą žiūrėkite lrytas.lt videorubrikoje.
Pasilipu ant šlaito. Virš galvos linguoja nuo lietaus naštos pavargę bambukai, džiunglės mirksta drėgmėje. Apačioje darbuojasi bendražygiai. Visi purvini ir peršlapę. Storžieviškai keikiasi, kitaip neišeina. Laimei, visa technika ir papildomos priemonės, kaip smėlio kopėčios, virvės, trosai, gervės, kastuvai po ranka. Be jų, nė iš vietos.
Įjungęs filmavimo kamerą, atsukau objektyvą į save. „Sveiki atvykę i Kongą“ – pasakiau ir išjungęs kamerą patekau į purvo maudynes. Stūmėme visureigių nugaras slysdami ir krisdami ant kelių tiesiai į purvą. Varikliai dūzgė, ratai sukosi tik su smėlio kopėčių pagalba, kurios po kiekvienio užvažiavimo išnykdavo giliame molyne.
Bambukais ginkluotų kaimiečių apsuptyje
Taip mus pasitiko Kongas. Po karo su sunkiai pravažiuojamais bruzgynais, duobėmis ir upėmis Gabone, Konge mus užklupo tropikų liūtis, paversdama stačius, molėtus džiunglių kelius tikru kiaulių loviu.
Dar būdamas Gabone, turėjau padirbti Kongo vizą, nes net neįvažiavus į Kongą ji buvo pasibaigusi. Kelionės draugai juokėsi iš to ir žiūrėjo skeptiškai, ironizuodami mano “sovietinį” mentalitetą, viską padirbinėti ir klastoti, apgaudinėti įstatymus ir pažeidinėti tvarką. Pasinaudodamas skutimosi peiliuku, pakeičiau įvažiavimo datą, bei 7-ių dienų tranzitinę vizą prasitęsiau iki 17-os, nors vargu kas patikėtų, kad gali egzistuoti tranzitinė viza 17-ai dienų…
Bet Afrikoje gali patikėti viskuo, kaip ir viskuo nepatikėti. Mūsų tikslas Konge buvo Angolos vizos. Be šito negalime tęsti kelionės link pietų. Deja, Centrinėje Afrikoje mes kovėmės ne tik su gamtos barjerais, kuriuos peršokinėti buvo iššūkis, tikros Afrikos pajautimas ir saldus malonumas naują kliūtį įveikus, bet ir su beviltiška korupcija, kuri užimdavo vis daugiau laiko ir suėsdavo vis daugiau nervų ląstelių.
Bėgiojimas iš ambasados į ambasadą tapo kasdienybe, nuolatiniu pokalbių objektu. Sunkiau gaunamos vizos įgyjimas prilygo gražiausio kanjono išvydimui, sunkiausių ir gražiausių džiunglių įveikimui, naktinio vėžlio suradimui ar džiunglių dramblio pėdsakų asfalte atradimui.
Negavę Angolos vizų Gabono sostinėje Librevilyje patraukėme link Kongo uostamiesčio Pointe Noire, nors daug vilčių į tai nedėjome. Kongo pasieniečiai norėjo iš mūsų pasipelnyti, prašydami papildomo mokesčio už leidimą įvažiuoti į šalį. Jų rankose buvo jėga ir „džiunglių įstatymai“, mūsų rankose žinios ir šaltakraujiškumas. Protestuodami prieš jų savivalę išsitraukėme kėdes ir išsilankstę jas susėdome viduryje posto kiemo. 2 psl.>>
D.Kinderis
