Augintinių eutanazija Lietuvoje: atskleidė, dėl kokių siaubą keliančių priežasčių reikalauja užmigdyti gyvūnus Palieka mirti vienišus ir apimtus baimės

Kad ir kaip mes to nenorėtumėme, tačiau ateina tas laikas, kai tenka atsisveikinti su savo geriausiais draugais – mūsų augintiniais. Tačiau, ne visiems mūsų augintiniams gyvenimo pabaiga būna paprasta. Kartais gyvūnams, prieš mus paliekant, pasidaro sunku valgyti ar atlikti gamtinius dalykus. Žmonėms iškyla paprastas klausimas – ką daryti toliau ir kaip padėti gyvūnui nesikankinti?

 Sergantis šuo.<br> 123rf.com nuotr.
 Sergantis šuo.<br> 123rf.com nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Nov 24, 2021, 7:34 AM

„Žinių radijo“ laidoje „Augintinio studija“ Eglė Gabrytė kalbino bendrovės „Kaivana“ direktorių Algirdą Gelžinį ir domėjosi, kaip priimti sprendimą užmigdyti mylimą gyvūną, kokiu atveju galite sulaukti neigiamo atsakymo dėl užmigdymo iš veterinarijos gydytojų, bei į ką reikia atkreipti dėmesį norint sužinoti augintinio savijautą.

– Jūs, kaip veterinarijos atstovas, kuriais atvejais rekomenduojate šeimininkams šį nelengvą kelią?

– Pirmiausiai, mūsų klinikoje siūlome atsižvelgti į aplinkybes: ar gyvūnas pats valgo, pats atlieka gamtinius reikalus, ar gali išeiti į lauką? Jeigu gyvūnas pats susitvarko su šiais baziniais reikalais, o ir šeimininkas gyvūną nori laikyti toliau, mes pritariame sprendimui nemigdyti augintinio, ypač jei gyvūnas nejaučia kažkokių skausmų ar nėra traumos padarinių, jis turėtų gyventi toliau.

– Bet gyvūnas pats nepasakys ar jam skauda, ar ne, ir kartais tenka tą sprendimą priimti nežinant, kaip jis jaučiasi?

– Gyvūnas nepasakys ar jam skauda, ar ne, bet gyvūnas tai iš principo parodo visa savo esybe. Jeigu jis linksmas, gerai nusiteikęs, gerai valgo, tai reiškia, kad viskas gerai ir yra. Taip pat gali padėti veterinarijos gydytojas, aišku tas, kuris turi pasitikėjimą iš augintinio šeimininkų. Jeigu gyvūnas gerai jaučiasi, nesvarbu, kad jis galbūt turi kokių nors regos, klausos ar judėjimo sutrikimų, bet jeigu jis noriai valgo, domisi gyvenimu, tai tikrai galima suprasti, kad jis nejaučia fizinio skausmo, dėl kurio nenorėtų ar negalėtų gyventi.

Tokiu atveju tikrai reikėtų tartis su daktaru, ar gali būti kokie nors dalykai, kurių šeimininkai nepastebi, pavyzdžiui,  skausmai, apie kuriuos galima nežinoti. Tačiau, jei gyvūnui negerai, jis greitai tai parodo visa savo esybe. Jeigu jam skauda, tai jis būna visiškai kitoks, nei kad būdamas sveikas.

– Kurias atvejais sergantis gyvūnas vis dar gali gyventi pilnavertį gyvenimą, nepaisant turimų negalavimų?

– Nėra tokių ligų, su kuriomis gyvūnas negalėtų kartu gyventi. Mes vertiname, ar gyvūnas negali atlikti savo fiziologinių dalykų: išeiti į lauką ar ant „palutės“ padaryti. Tada yra labai didelis iššūkis šeimininkams ir mes jau rekomenduojame, kad galbūt būtų laikas jį ir „palydėti“.

Bet yra labai daug žmonių, kurie nori dar rūpintis augintiniais, nes jiems labai sunku priimti tokius sprendimus. Tokiems žmonėms bandome padėti, kad būtų lengviau išspręsti šitą bėdą, jeigu jis nori dar toliau rūpintis sergančiu gyvūnu.

– Ar tais atvejais, kai, tarkime, būna suparalyžiuotos gyvūno kojos, jis negali lakstyti, ar dar gali gyventi pilnavertį gyvenimą? Ką patariate tokiais atvejais?

– Iš mūsų klinikos praktikos žinau tokių atvejų, kai mūsų ortopedas yra padaręs  vežimėlius iš santechninių vamzdžių, nupirkdavo ratukus ir padarydavo tokiems gyvūnams vežimėlius. Tie gyvūnai puikiausiai judėdavo priekinėmis kojomis, jei tai būdavo galinių kojų paralyžius, kaip dažniausiai ir būna. Ir jie džiaugėsi gyvenimu, vaikėsi kamuoliukus, lakstė pievomis. Tokiu atveju gyvūnas nejaučia taip, kaip galbūt žmogus jaučia, kad pas jį yra negalia. Gyvūnas visada nori gyventi. Tik klausimas, kaip jis gali gyventi? Gal jam bus sunkiau laiptais lipti su tuo vežimėliu, gal dar kažkas, bet šio atveju problemos nėra.

– Net tokiais atvejais, kai suparalyžiuotos galinės kojos, yra sprendimų padėti tam gyvūnui gyventi toliau?

– Taip, pasaulyje labai daug yra pavyzdžių ir gyvūnų globos namų, kur tokių gyvūnų su vežimėliais yra dešimtys ir gyvena visi kartu džiaugdamiesi. Kaip ir sakiau, gyvūnai nejaučia esą kitokie dėl negalios, jų kitoks pasaulio suvokimas, negu žmonių. Tai yra svarbus skirtumas. Mūsų veterinarijos gydytojai šeimininkams, kurie turi dvejonių, stengiasi tai paaiškinti.

– Ar dažnai pasitaiko nepagrįstų šeimininkų prašymų užmigdyti jų gyvūną?

– Ankščiau buvo tokių dalykų labai daug. Sakykime, įkando, kad ir mažas šuniukas vaikui į pirštą, atbėga piktas tėvas pas mus, su kokių 5 kilogramų „sutvėrimuku“ ant rankų ir sako, kad jį reikia migdyti. Mes niekada neprisidedame prie tokių dalykų, kad migdyti gyvūną, kuris galėtų ir gali gyventi. Šiais laikais vis rečiau tokie dalykai pasitaiko, bet pasitaiko. Tačiau dabar jau lengva išspręsti tai, nes yra labai daug gyvūnų globos įstaigų, labai nesunkiai galima greitai surasti, kur tas gyvūnas gali apsistoti bent laikinai ir ieškoti naujų šeimininkų.

Tiesiog reikia įdėti šiek tiek pastangų ir perlipti savo egoizmą, nes daug žmonių galvoja, kad jei aš čia negaliu laikyti to šuniuko, tai jo gyvo ir nepaliksiu, nes nenoriu, kad kiti žmonės jį laikytų. Žmonių mąstyme pati didžiausia problema, jie yra pakankamai dideli egoistai ir net nesivargina ieškoti kitų išeičių. Bet, kaip ir sakiau, mes prie to neprisidedame ir niekada neprisidėsime.

– Jūs paminėjote vieną atvejį, kai šuo įkando ir staiga piktas šeimininkas atėjo su prašymu užmigdyti. Kurie dar atvejai būna nepagrįsti?

– Situacijų yra visokių: būna daug šeimyninių barnių, arba net ne šeimyninių, pavyzdžiui, žmonės gyvena nesusituokę, bet turi bendrą augintinį ir nepasidalina, ar susipyksta. Augintinis kartais tampa kažkokiu keršto įrankiu ar pykčio įrodymu.

Būna, kad žmonės išvyksta į užsienį ir sako, kad neturi kur palikti augintinio. Tiesiog prašo, suleiskite vaistus ir užmigdykite.

Aišku yra labai daug tokių prašymų dėl gyvūnų elgesio, kas, aišku, ne be pačių savininkų kaltės. Jiems atrodo, kad gyvūnai elgiasi netinkamai ir atrodo, kad tų elgesio problemų jau neįmanoma išspręsti, pavyzdžiui, lojimas naktimis arba tai, kad augintinis bijo fejerverkų ir jis visą laiką staugia per Naujuosius.

Priežastys būna įvairios, bet progresas gerąja prasme yra milžiniškas Lietuvoje. Niekada nesitikėjome, kad taip greitai viskas eis į gerąją puse. Daugėja žmonių, kurie ieško išeičių, rūpinasi savo augintiniu.

– Atmeskime tikrai radikalius atvejus, kai šeimininkai nepagrįstai bando užmigdyti savo gyvūną. Kai šeimininkui tikrai atrodo, kad gyvūnas kankinasi, jam skauda. Jūs prieš priimant sprendimą tikrinate augintinio sveikatos būklę?

– Jei atvyksta šeimininkai ir sako, kad gyvūnas buvo gydomas kitoje klinikoje, bet situacija yra beviltiška, mes visada patikriname augintinio būklę. Mes patys turime pasidaryti visus tyrimus, pasižiūrėti visą situaciją, ar iš tikro jau nėra išeičių ir tada priimti sprendimą.

Jeigu tai yra mūsų pacientas, kuris gydėsi pas mus visą gyvenimą ir daktarai turi visas ligos istorijas, aprašymus ir puikiai žino visą gyvūno istoriją, be abejo, tada sprendimai priimami labai paprastai ir mes netgi padedam žmonėms, kad ne jiems reikėtų, kaip aš sakau „nuspausti tą mygtuką“. Žmonės labai bijo, ypač tie žmonės, kurie labai myli savo gyvūną ir yra labai artimi. Jiems pats baisiausias dalykas yra nuspręsti vykdyti Dievo funkciją ir pasakyti, kad aš jau šiandien migdysiu jį.

– Kaip elgiatės, tais atvejais, kai matote, kad gyvūną dar galima pagydyti, bet šeimininkas nenori arba neleidžia jo finansai?

– Tai yra dalinai konfliktiška situacija, bet mes, nežinau ar tai yra legalu ar nelegalu, visada pasiūlome sandėrį. Jeigu tai yra gyvūnas, kuris turi, pavyzdžiui, sunkų lūžį ar operaciją, kuri daug kainuos, mes pasakome, kad jūs galite sumokėti užmigdymo kainą, bet mes gyvūną gydysime, operuosime, bet tą darysim iš savo pinigų, aišku, panaudosim ir tuos pinigus, kurie buvo skirti jo migdymui, bet paskui ieškosim gyvūnui naujų namų. 

– Gražu, iš jūsų pusės, gyvūnui pratęsti gyvenimą.

– Seniai klinikoje nutarėme, kad neprisidėsime prie žmonių egoizmo, nevykdysime tiesio įnorio atsikratyti neįtikusiu augintiniu, nebūsime tuo įrankiu, kuris viską palengvina. 

– Kalbant apie tuos liūdniausius atvejus, kai gyvūnas išties nebegali savimi pasirūpinti. Kaip atrodo ta užmigdymo procedūra? Ar ji ilga ir skausminga?

– Procedūra yra standartinė ir visose Lietuvos klinikose tokia pati: pirmiausia suleidžiama narkozė, gyvūnas užmiega be jokio skausmo, tik adatos įdūrimas. Tik tada, kai gyvūnas jau užmiega, yra suleidžiami vaistai, kurie sustabdo širdies darbą.

Beveik visi mano šunys nuo vaikystės užmigo ant mano rankų. Manau, kad vienas iš svarbiausiu dalyku, kad žmogus būtų kartu su savo gyvūnu, kol yra suleidžiama narkozė, kad jis jaustųsi gerai ir saugiai, nebūtų panikos. Kai žmonės atneša, palieka augintinį mirti vieną – šito aš nesuprantu.

– Galbūt psichologiškai per sunku žmonėms?

– Taip, bet turbūt lygiai taip pat bus per sunku atsisveikinti su kitais savo artimaisiais, tėvais, su dar kažkuo. Tai nėra lengva, bet palengvint kito paskutines minutes, tai žmogiška ir savaime suprantama turėtų būti, manau.

– Kaip toliau elgtis šeimininkui, kuris nusprendė užmigdyti savo augintinį?

– Mačiau, kad Vilniuje yra kažkokios gyvūnų kapinės, prie Lentvario, vienintelės legalios kapinės. Ir, aišku, daug nelegalių. Mūsų klinikoje statistika tokia, kad vos ne pusė augintinių, kurie pas mus yra migdomi, vėliau būna kremuojami. 

Ta paslauga yra labai aukšto lygio: po kelių dienų atkeliauja maža urna, kuri yra labai gražiai padaryta, užrašytas vardas, įdėta į tam tikrą maišelį. Vis mažiau žmonių tiesiog palieka savo augintinius, kad mes priduotume jų kūnus į tas įmones, kurios rūpinasi jais toliau.

– Atsisveikinimas su gyvūnų yra liūdnas momentas, kuris yra neišvengiamas, bet norisi pabaigti kažkokia pozityvia mintimi. Kada verta pagalvoti apie naują draugą: skubėti numalšinti širdies skausmą dėl mirusio keturkojo ar verta palaukti? Kaip protingiausia elgtis?

– Remiantis savo ir kitų patirtimi galiu pasakyti, kad pirminė reakcija buvo „ne, ne, ne, dabar tai tikrai nieko nenoriu nei matyti, nei turėti“. Bet mano patarimas toks: ta nauja gyvybė, kad ir po savaitės atsiradusi jūsų namuose, išvalo galvą ir širdį nuo skausmo, nuo netekties, kad atrodo jog tai yra stebuklas.

Ateina nauja meilė, nauji rūpesčiai ir atrodo, kad tas naujas augintinis kuris atrodė niekada neužims seno augintinio vietos, užpildo tą tuštumą labai greitai.

Toks mano patarimas, bet reikia visada galvoti savo galva ir pagal savo jausmus.

Iš gamtos pusės žiūrint, jeigu patelė neteko savo augintinių, tai ji pusiausvyrą atgauna tik tada, kai turi kitą vadą, taip jau yra gamtoje.

– Tai reikėtų nebijoti į savo gyvenimą įsileist dar naują gyvūną?

– Taip, aš patarčiau nebijoti, kad ir labai greitai. Tai nėra seno draugo išdavystė. Bet jūs suprasite, kad tai yra gyvenimo ratas, tai nėra pabaiga.

 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.