„Kuo mūsų Badi ypatinga? Pradėkime viską nuo pradžių.
Prieš kelerius metus turėjome seną šeimos narį vardu Rafas. Jam buvo diagnozuota sunki inkstų liga. Su gydytojais nusprendėme, kad senuką karšinsime, kol jis pats valgys ir nors kiek judės. Kai sužinojome, kad Rafas mus gali palikti bet kurią dieną, pradėjau ieškoti naujo draugo, kuris būtų vidutinio dydžio, bet atrodytų grėsmingai. Amžius ir veislė buvo nesvarbu. Tad pradėjau dairytis po interneto platybes ir ne tik. Vieną vakarą pastebėjau skelbimą: pigiai parduodamas veislinis šuniukas. Su vyru pamatę nuotrauką dar pasijuokėme, kad toks mielas žvairiukas.
Pirkti be dokumentų šuns net neplanavome, tačiau smalsumas nugalėjo ir aš pasiskambinau nurodytu numeriu. Šeimininkė man paaiškino, kad tokia maža kaina yra todėl, kad jis turi mažą korekcijos problemą. Mūsų pokalbis tuo ir pasibaigė. Skelbimą išsisaugojau ir stebėjau mažylį. Draugei papasakojau apie žvairiuką. Ji mane nuramino, kad tokio šuns ji neparduos, o kai dovanos, nuvažiuosiu ir pasiimsiu.
Atėjo ta lemtinga diena, kai mūsų senukui pablogėjo. Su vet. gydytoja sutarėmė, kad savaitgalį atvažiuosiu su Rafu į apžiūrą. Apžiūros metu buvo nuspręsta jo daugiau nebekankinti. Išvakarėse žvilgtelėjau į išsaugotus skelbimus ir pamačiau, kad žvairiukas parduotas. Su visais pasidžiaugiau. Žinojau, kad ateis ta diena, kai naujas šeimos narys atkeliaus pas mus. Atėjo lemtingas rytas – išvažiavau su Rafu į vet. kliniką. Buvo neapsakomai sunku…
Kai išlydėjau į amžiną kelionę savo draugą, įsėdusi į mašiną iš karto paskambinau draugei pasiguosti. Ji papasakojo, kad į vet. kliniką (mūsų pažįstamos) atvežė šuniuką, kuriam skubiai ieško namų (nepamenu, kaip atsidūriau toje klinikoje). Kai įėjau į kliniką ir po stalu pamačiau gulintį mažylį, atsiguliau ir aš prieš jį. Pradėjus jį kalbinti, jis nedrąsiai atsisėdo priešais mane ir perbraukė letenėle man per veidą, o paskui ir palaižė.
Paėmusi jį ant rankų pamačiau, kaip į mane žiūri dvi žvairos akytės. Išsiaiškinau, kad vyrukas nuvažiavo nusipirkti šuniuko, bet kai pamatė jo apsigimimą, pradėjo barti „šeimininkę“, kaip ji drįsta dar pardavinėti tokios būklės šuniuką. Įsiaudrinusi pardavėja grasino mažylį paskandinti.
Tada vyrukas kažkokiu būdu jį atėmė ir parsivežė namo. Bet pamačiusi šuniuko negalią jo žmona išvarė jį iš namų. Taip jis atsirado vet. klinikoje. Tik atsitiktinumo dėka aš sužinojau apie jį. Tada aš papasakojau vet. gydytojai apie savo stebimą žvairiuką ir paaiškėjo, kad tai tas pats mažylis. Veterinarė graudžiu balsu tarė: tu pas jį nenuvažiavai, taigi jis atvažiavo pas tave. Važiuodama namo garsiai mąsčiau (važiavome trise: aš, žvairiukas ir mano draugo Rafo palaikai): tu išėjai, bet atsiuntei vietoje savęs draugą.
Taip jau beveik dvejus metus Badi gyvena pas mus. Turėjome atlikti kelias operacijas, kad sutvarkytume jos apsigimimą. Ir labai noriu tikėti, kad ji jau pamiršo pragarą, kuriame gimė. Štai kokia ypatinga mūsų BADI.“
