Kiekvienas iš mūsų į vieni kitų gyvenimus atėjome būtent tuo laiku, kuomet ir turėjome! Visi tokie skirtingi ir išskirtiniai.
Pirmoji ir šeimos senbuvė – Smilė. Žavioji, balsingoji, migdolinių akių ir dalmatino kailio rašto savininkė. Jos gyvenimas prasidėjo su mama dar Utenos rajono miškuose. Ją, laukinukę, išgelbėjęs Martyno brolis parsivežė į Vilnių. Taip ji po pirmos ir paskutinės, bet tikrai įsimintinos kelionės automobiliu, gyvenime skaičiuoja bemaž 12-us ar net 13-us metus.
Broliui išsikrausčius Smilė liko mums. Per 6 metus, kiek mes ją globojame, užsiėmus intensyvesne glostymo terapija, rutinos įvedimu ir skanukų jūromis, Smilė tapo ženkliai meilesnė, tačiau laukinės katės prigimtis jai vis dar nesvetima ir gerų manierų vis dar mokomasi.
Antroji, 2015 m. vasario 8 d. iš Justiniškių mikrorajono parsivežta itin atsargi, tikra miestietė, išskirtinio kailio margumo bei charakterio – Ciocia. Martynas ilgą laiką turėjo katytę vardu Kostia. Labai labai panašią į Ciocią. Tačiau katytei persikraustymai sukėlė daug streso ir vieną dieną Kostia tiesiog dingo. Ieškojome jos visi.
Neprarasdami vilties nuolat peržiūrėdavome prieglaudų puslapius su dovanojamais / rastais gyvūnais, tačiau jos vis nebūdavo tarp jų. Vieną dieną pamatėme žmonių skelbimą apie dovanojamą gatvėje rastą katytę, kuriai buvo suteiktas Margo vardas. Netrukus nuvykome jos pamatyti, kadangi manėme, jog tai gali būti Martyno auginta Kostia. Nors gyvai išvydus katytę panašumas buvo didelis, deja, tai buvo ne ji. Vienaip ar kitaip, įsimylėjome ją iš pirmo žvilgsnio ir pasiėmėme namo.
Dėl buvusių sveikatos problemų ir nenormuojamo maisto katytė atrodė lyg matrioška: miniatiūrinė galvytė, o pilvas siekė grindis, tad ją pakrikštijome nauju vardu – Ciocia. Ją radę žmonės pasakojo, jog ji buvo rasta tuo metu, kai viena veterinarijos klinika gatvėje vykdė benamių kačių sterilizacijos programą.
Nuskutus katytei pilvelį pastebėjo, jog jai jau kažkada buvo atlikta sterilizacija, taigi darė prielaidą, jog prieš patekdama į gatvę ji buvo naminė. Kaip ženklas, kad ji sterilizuota, buvo pakirptas vienos ausies galiukas.
Ciocia tikrų tikriausia namų princesė. Jei nelaiku išvalytas tualetas – sužinos visi. Užspeista į kampą Smilės visada pirma puls, o vėliau pasipusčiusi padus bėgs namo. Ciocia mūsų šeimos termometras, jei namuose temperatūra nukrinta žemiau 20 laipsnių, tuomet nakčiai jos sulauksi besiprašančios po antklode ir miega išskirtinai tik moteriškoje lovos pusėje.
O jei namuose būna pakeliamas balso tonas, kur buvus, kur nebuvus, taikdarės pareigų imasi būtent Ciocia. Savo vos girdimu ir išskirtiniu balseliu ji stengiasi, jog namuose įsivyrautų taika bei ramybė.
Mūsų visų keturių gyvenimams ir namų atmosferai besąlyginę ramybę ir atsidavimo jausmą padovanojo atkeliavęs penktasis šeimos narys. Po poros mėnesių savanoriavimo ir šunelių vedžiojimo „Tautmilės prieglaudėlėje“ Martyno širdį galutinai pavergė jis – Vinsis (prieglaudoje vadintas Vinstonu). Juodas lyg anglis, su keliomis baltomis dėmelėmis, pradėjusiu sidabruotis kailiu, rudomis akimis, giliu žvilgsniu bei romiu charakteriu.
Jis visavertis mūsų šeimos narys, kurio ryšys su Martynu ypatingas. Nuo pirmų dienų Vinsis mus papirko savo tolerancija kitų gyvūnų, ypač kačių, atžvilgiu. O ir kaskart po pasivaikščiojimo matyti jo liūdną žvilgsnį, kuomet reikėdavo jį pririštą palikti prieglaudoje, buvo tiesiog nepakeliama.
Vinsis mums visiems ypatingas! Su Smile nuo pirmos dienos, kai tik atkeliavo į namus, tapo geriausiais draugais, kurie nuostabą kelia visam mūsų rajonui, kai vakarinių pasivaikščiojimų metu jie vienas kitam palaiko draugiją.
Su Ciocia Vinsio santykiai santūrus, nes pirmosiomis savaitėmis abu balsu aiškinosi savąjį statusą namuose. Ciocia savųjų pozicijų neužleido, tad Vinsuliui dabar tenka kantriai kentėti Ciocios glaustymąsi, nesikėsinant jos išuostyti, nes jo toks žingsnis būna paženklintas katės nagų pasirodymu.
Prieglaudos turimomis žiniomis, Vinsis visą savo gyvenimą leido pririštas prie būdos. Vėliau šeimininkams iškeliavus anapilin, velionių sūnus negalėjo juo tinkamai rūpintis, todėl netrukus Vinsį atvežė į prieglaudą norėdamas jį pakeisti į mažesnį ir jaunesnį šunį. Darbuotojoms nesutikus, Vinsis taip ir liko prieglaudoje.
Čia jis apsigyveno po pastoge, o šalia savo būdos kasdavo 1–1,5 m gylio apkasus, taip išgaudydamas į prieglaudinukų maisto atsargas besikėsinančiais žiurkes. Lapkričio mėnesį į prieglaudą atkeliavęs, didžiąsias metų šventes čia sutikęs, o įpusėjus pavasariui, kaip spėjama, 7 savo gyvenimo metus matytą būdą ir grandinę iškeitė į šildomas grindis, karališko dydžio guolį, išgydytas įsisenėjusias sveikatos problemas bei mylinčią šeimą.
Žinoma, pradžioje ne viskas ėjosi taip sklandžiai. Vinsis pirmą kartą gyvenime išvydo laiptus, slidžias parketo grindis ir galybę kitų niekad gyvenime nematytų dalykų, kurie kėlė didžiulę baimę. Atidaromos maisto produktų pakuotės, buteliai – visa tai vertė jį kuo greičiau bėgti tolyn.
Ilgi raminimai, kantrybė, glostymai ir per pusantrų metų Vinsulis ne tik kad nebijo visų minėtų demonų, bet net ir išmoko įvairių triukų bei komandų. Namuose elgiasi kaip tikras naminis šuo. Niekada nėra nieko palietęs, sugraužęs ar apdraskęs.
Yra nepaprastai kantrus. Veterinarijos gydytojai nuolat stebisi jo psichikos stabilumu ir kantrumu. Na, o mes žavimės absoliučiai viskuo, nes jis kitoks, likimo mums padovanotas – Vinsis.
Nereikia bijoti į savo namus priimti ar laikinai priglausti į gatvę išmestą ar prieglaudoje paliktą vyresnio amžiaus ar turintį sveikatos problemų gyvūną. Nes priglausdami likimo nuskriaustąjį, jūs išgelbėjate ne tik gyvybę, suteikiate šiltus namus, laiku paduodamą maisto indelį, tačiau ir grąžinate tikėjimą žmogumi!
Lai būna to įrodymas mūsų šeimos keturkojų istorijos. Nors visos jos skirtingos, tačiau kadaise patirtos negandos ir laiku atėjęs žmogus suteikė jiems šansą džiaugtis oriu bei visaverčiu keturkojo gyvenimu.
