Mano blanki svajonė buvo kaip ir visų likimo išblaškytų vaikų – surasti savo biologines šaknis. Suradau, susipažinau. Nusivyliau. Trumpai tariant, motina toliau gyveno amoraliai, skurde augo 11 metų jaunesnė sesuo ir 9 metais jaunesnis brolis.
Laikas bėgo, išvykau į užsienį kaip daugelis, bet ne apie tai norėjau papasakoti.
Prieš 3 metus socialiniame tinklapyje mane susirado mano jaunėlė sesuo. Prašymas skambėjo banaliai: „Gelbėk, skurdas atsibodo, dar buvęs draugas persekioja. Padėk dingt iš čia, padėk, rask darbą, dirbsiu už grašius, miegosiu ant žemės. Būsiu gera, švelni, sesut, myliu, pasiilgau.“
Išklausiau savo sesutės rypavimus, kadangi motinystės atostogos ėjo į pabaigą, turėjau grįžti į darbą, nusprendžiau, auklės problema išsisprendė savaime. Kol pramoks anglų kalbą, prižiūrės sūnėną, o aš jai už tai leisiu gyventi po mano stogu ir dar duosiu kišenpinigių.
Iškart po atvykimo aprūpinau anglu kalbą lavinti skirta literatūra. Vaikas daug miega – laiko pasimokyti į valias.
Bet naivumas mano gi... Ji net neatvertė tų knygų – iškart socialiniam tinkle susirado vaikinų ir, nusprendusi, kad aš gyvenu labai nuobodžiai, jau antrą savaitgalį po atvykimo išdundėjo į naktinį klubą su vyrukais iš Pakistano. Grįžo paryčiais, aš taip ir likau nemiegojusi. Nervai įtempti – svetimoj šaly, nemoka kalbos, su kitataučiais per naktį.
Pasikalbėjau su ja, paaiškinau, kad čia ne tavo miestelis su pora šimtų trobų. Bet toliau viskas ėjo tik blogyn.
Bandžiau seserį kuo nors užimti – užrašiau į sporto klubą, gavau jai „darbo numerį“ ir intensyviai pajungiau draugus į sesers darbo paieškas. Bet sesutė nerodė noro dirbti, ji toliau mirko socialiniuose tinkluose. Nepraėjo nė pora mėnesių, kai sužinojau, kad ji savo „darbo numerį“ pardavė vienam pakistaniečiui. Negana to, susitarė dėl santuokos už pinigus – liepiau susigrąžinti numerį ir liautis susitikinėti su tuo išnaudotoju. Bet kas gi klauso seserų, kai kvepia pinigais už orą, už nieką – už susirašymą metrikacijos biure?
Jai nepatiko mano iškeltos sąlygos, bet pažadėjo su juo nesusitikinėti. Ir aš, naivuolė, vėl patikėjau.
Kiekvieną vakarą ji man sakydavo, kad eina pabėgioti aplink rajoną. Sportas – sveikata, aš pritariu, bet kai ėmė grįžti paryčiais, supratau, kad sportu čia net nekvepia. Ir taip kas vakarą, o savaitgalį jau nesislėpdama eidavo į naktinius klubus neaišku su kuo – išeidavo iš namų ir įsėsdavo į mašiną kitam rajone.
Trumpindama pasakojimą pasakysiu, kad išsiunčiau ją į Lietuvą. Tačiau po mėnesio ji grįžo. Tik ne pas mane – pas tą pakistanietį. Visgi jie susirašė. Ji kas mėnesį atskrenda čia pasirašyti „emigracijoje“ ir pasiimti paruoštų pinigų.
Nepalaikau su ja santykių jokių. Ji nenorėjo dirbti tikėjosi lengvų pinigų, ji juos gavo. O mane maišo su purvais, esą aš bloga sesuo, kaip norėjau ją valdyti ir kontroliuoti.
Gyvenu su šia širdgėla ir suprantu, kad nereikia žmonėms padėti – tada nereiks naktimis galvoti, kodėl už gerą blogu atsimoka...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
