Norai dideli, bet išpildyti. O kad jūs pamatytumėt, kokią eglę šiemet pasipuošėm! Vyras iš brolio parvežė. Papuošė. Dar pajuokavau: „Na ir dovanos didelės bus.“
Kūčias po darbo parlėkę ruošėme visi. Aš viena šeimoje nesu tikinti. Vyras ir dukra tiki, bet parnešta iš bažnyčios priesaiką skaičiau palengva.
„O ko tu, brangioji, norėsi dovanų?“
„Nebėra pinigų. Per Naujuosius apsikeisim, brangusis.“
Tik Kalėdų vakarą jam grįžus iš draugo ir užmigus, atėjo žinutė.
„Ar tu mane myli?“
Perskaičius nutirpo kūnas, drebėjo kojos.
Tik surūkiusi 6 cigaretes išdrįsau jį pakelti, paklausti, kas dedasi. Neužmigau. Ryte akyse tie žodžiai.
Paklausiau: „Už ką tu man šitaip?“
Atsakymas buvo: „Aš myliu ją, mes kartu jau du mėnesiai, aš jaučiuosi mylimas, aš jaunas, nėra ko laukti.“
Būsena mano buvo lyg sėdėčiau kine. Bet kaip pasakyti vaikams? Kaip pasakyti širdžiai, kad nustotų drebėti? Tos ašaros bėga ir bėga.
Dar paklausiau: „Kam rankas bučiuodavai net vairuodamas?“
Mūsų santykiai... Juk būtent savo dukroms palinkėjau prie Kalėdų stalo tokio vyro. Kalėdų seneli, aš tavęs prašiau dovanų, bet ne tokių didelių. Juk stengiausi būti gera.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų gruodžio 28 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
