To mane pamokė nepažįstama apkūni mergina.
Priaugo svorio
Prisipažįstu, prieš porą metų ir aš buvau pampuška. Iki gimdymo svėriau nedaug, didžiavausi savo lieknumu, o į apkūnias moteris žiūrėdavau su savotiška panieka. Dažnokai pagalvodavau, kaip galima būti tokia apsileidėle ir tingine.
Viskas pasikeitė per nėštumą. Nors maitinausi regis normaliai, svoris augo lyg ant mielių. Pagimdžius niekaip nesisekė jo numesti, nes, pasirodo, sutriko hormonų veikla. Ilgai ir sunkiai gydžiausi, pamažu per didelius vargus pavyko atsikratyti dalies viršsvorio. Į buvusį svorį negrįšiu niekada, tai jau suvokiu. Ir man tai buvo beprotiškai skaudu.
Kol buvau apkūni, ko tik neteko išklausyti. Vyras niekada nėra priekaištavęs, bet štai anyta... Ji niekada nepraleisdavo progos, įgelti dėl svorio. Net mylima sesuo kritiškai nužvelgusi išspausdavo „tau laikas susiimti“. Sulaukdavau replikų ir iš nepažįstamų žmonių.
Aš nutylėdavau. Visada nutylėdavau, nors kartais iš pykčio gniaužėsi kumščiai. Jaučiausi klaikiai, kartais net gėdydavausi išeiti į gatvę. Verkdavau užsidariusi namuose. Tuo metu praktiškai negyvenau, man atrodė – gyvenimas prasidės tik tada, kai sulieknėsiu.
Dalį svorio per vargus numečiau, bet nuoskaudos ir kompleksai liko suvisam. Iki šiol dėviu laisvus drabužius, o po paplūdimį vaikštau apsimūturiavusi nuo galvos iki kojų.
Pirkėjų replika
Ir štai savaitgalį dideliame prekybos centre stoviu prie kasos.
Kaip dažniausiai būna, kasų daugybė, bet dirba vos dvi. Priešais dar keletas žmonių. Stoviu, kad laikas slinktų greičiau. Žvalgausi po saldėsių lentynas. Už manęs atsistojo apkūni mergina, o už jos – pora vidutinio amžiaus moteriškių.
Apkūni mergina taip pat pažiūrėjo į šokoladukus, o tada paėmė keturis ir įsimetė į krepšelį. Ir būtent tai užkliuvo už jos stovėjusioms pirkėjoms (abi buvo liesos).
„Jau jeigu tiek sveri, tai reiktų prisižiūrėti ką valgai“, – leptelėjo viena
„Baisu tokiam jaunam amžiuj taip apsileisti“, – garsiai, su piktdžiuga pasakė kita.
Greičiausiai moteriškėms buvo sunki diena, todėl ieškojo ant ko čia išliejus apmaudą. Apkūni mergina su šokoladukais joms pasirodė lengvas grobis.
Aš tikrai būčiau nutylėjusi. Jei mane, apkūnią, būtų taip užkabinę, nuleisčiau viską negirdomis.
Tačiau mergina netikėtai atsisuko ir garsiai pasakė: „Atsiprašau, jūs čia man? Klausykit, ponios, man dvidešimt aštuoneri ir aš jau turiu nuosavą verslą, esu laimingai ištekėjusi, laisvai šneku keturiomis kalbomis, dabar mokausi penktą, po savaitės išvažiuoju dviem savaitėms į Indiją. O ko jūs pasiekėt gyvenime? Esat plona?“
Tai pasakiusi mergina lyg niekur nieko nusisuko, o priekabiautojos liko stovėti išsižiojusios. Daugiau jos nedrįso pasakyti nė žodžio. Buvo akivaizdu, kad nesitikėjo gauti per snapą.
Kai atėjo eilė mokėti (aš dar dėjausi prekes), mergina jas visai pribaigė.
„O šituos šokoladukus nupirkau kaimynės vaikams. Juos viena mama augina. Gal prisidėsit?“ – savo pirkinius pakomentavo ji.
Moteriškės taip suglumo, kad nors po žemėm lįsk. Žmonės pradėjo į jas žvalgytis, dabar jau jos pačios atsidūrė nemalonaus dėmesio centre. Mačiau, kaip kasininkė, apvalaina moteris, vogčiom šypsosi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
