Pas mus vakarieniavo mano bendradarbė su vyru. Nesame draugės, čia visiškai neįprasta, paprasčiausiai taip išėjo. Jos vyrą mačiau pirmą kartą ir kai sėdėjome prie stalo jis man padarė didelį įspūdį. Malonus, moka juokauti. Ir dėmesingas savo žmonai. Jie atrodė gražiai.
Po vakarienės trumpam atsiskyrėme. Vyrai kažką kalbėjosi virtuvėje, mes ėjom į kambarį kažko pažiūrėti – visiškai nesvarbu, kas-kaip, svarbu tik, kad buvom atskirai nuo jų.
Nuėjau į virtuvę užkaisti kavos ir įeidama išgirdau bendradarbės vyrą sakantį: „... įsivaizduok, kokia jauna, kaip nepaimsi?! Papai – po vieną į delną...“
Kažkokias tokias šlykštynes.
Įėjau, tai jis į mane taip kaltai gūžtelėjo, bet gal taip suprato, kad negirdėjau. Neišsidaviau, o vyro vėliau paklausiau, ką jie ten kalbėjo? Vyras buvo apšalęs, sakė, kad anas gyrėsi savo komandiruotės „laimėjimais“ ir bandė kartu varyt ant mūsų – žmonų. Mano vyras neįsitraukė į tai ir anas paskui nutilo. Pamatė, kad neišeis „padraugauti“ ta tema.
O man liko dilema... Sakyti bendradarbei ar nesakyti. Ne draugės mes, daugiau tokių vakarienių neturėtų būti. Ir ne pati viską girdėjau smulkiai, o jos vyras mano vyrui pasakojo. Reiktų patylėt? Bet... Nežinau. Žinoti, kad kitam kakoja ant galvos, už nugaros šaiposi ir nutylėti? Irgi ne koks variantas. Kaip elgtis, kad būtų teisinga?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
