Visų pirma noriu labai padėkoti gydytojams, kurie, tikiu, šiuo metu patiria didelį nuovargį, daro viską, kas jų jėgoms, tačiau, nepaisant visų jų pastangų, vis tiek šių metų sausio 15 dieną netekome mylimo vyro, tėčio ir draugo.
Bet šį kartą ne apie tai, o apie tai, ką patyrėme ir kas vyko po to, kuomet sužinojome šią skaudžią naujieną.
Nuvykus pasiimti mirties liudijimo, gydytojas mūsų paklausė, ar norėsime atlikti skrodimą. Mes atsisakėme.
Tuomet turėjome vykti atpažinti kūno į morgą. Kad į jį įleistų, kiekvienas turėjome susimokėti po 60 eurų už apsauginius kostiumus. Nors tuo metu, kai mes su apsauginiais kostiumais stovėjome prie velionio, vienas iš darbuotojų užėjo į morgą be jokio apsauginio kostiumo.
Iškart iškilo klausimas: kodėl mes turėjome saugotis, o darbuotojas – ne? Ar tai tiesiog pinigų plovimas, kadangi žmogus, veriamas širdgėlos, daug ką atiduos, kad tik paskutinį kartą galėtų išvysti mylimą žmogų?
Atvėrus maišą, kuriame gulėjo velionis, neturiu žodžių išreikšti tai, ką pamatėme, kadangi tokios nepagarbos tiek mirusiam, tiek artimiesiems nesame patyrę. Žmogus gulėjo su visais intubavimo vamzdeliais – kaip mirė, taip ir perkėlė į maišus.
Taip, aš suprantu, kad šiuo metu visiems įtemptas laikas, bet ar tikrai negalima atrasti laiko ir pašalinti viso to iš žmogaus kūno ir galų gale padėti šalia? Skrodimą juk siūlė atlikti – tad jeigu yra galimybė tai padaryti, mano manymu, galima rasti ir galimybę pašalinti intubacinius vamzdelius.
Kadangi mirties liudijime buvo įrašytas ir COVID-19, deramai atsisveikinti su mirusiuoju neturėjome galimybės. Į ligoninę žmogus buvo paguldytas praėjusių metų gruodžio 24 dieną, tuo metu ir buvo nustatytas COVID-19, žmogus mirė šių metų sausio 15 dieną.
Kiek teko girdėti, COVID-19 jau po 10 dienų neužkrečiamas, toks inkubacinis laikotarpis sergančiam, tuomet kodėl mes turėjome žmogų laidoti kaip dar turintį šį virusą?
Negalima buvo nei jo aprengti, nors skrodimą galima buvo atlikti, nei karsto atidaryti, ir turėjome tik 4 valandas atsisveikinimui.
Mes tikrai suprantame, kad galbūt šis laiškas ir nieko nepakeis, tačiau šis virusas atima iš mūsų ne tik mylimus žmones, bet ir mūsų visų žmogiškumą.
Nesvarbu, kuo tu dirbi, niekada negali žinoti, kas tavęs laukia, todėl linkim visiems išlaikyti tą žmogiškumą, atrasti laiko galbūt tiems nereikšmingiems darbams, kad ir tų pačių intubacinių vamzdelių pašalinimui, tačiau kitiems tas darbas gali būti be galo svarbus ir reikšmingas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
