Sekmadienį žiūriu pro langą, pavasario nė padujų, kiemas baltutėlis, bet saulė pro debesį lenda.
Susiruošiau eiti į turgų. Ne todėl, kad kažko būtinai reikia, o šiaip, pasižmonėti. Kad diena po vakarykštės težos tokia graži.
Pirmais dviem laipteliais nulipau sėkmingai, o per likusius aštuonis nučiuožiau daužydama uodegikaulį. Slidu, brač. Gal niekur nebeiti? Bet toks gaivumėlis, gatvė po plonyčiu baltu apklotu lyg nauja.
Sukant prie vartelių kaimynė prasidaro duris ir klausia, kaži ar pravažiavo gatves valantis traktoriukas? Gal sniegą nugremžė ir druska pabarstė?
Sakau, ką jau čia komunalininkams išlaidauti, juk pavasaris, ryt poryt visa nutirps. Tiesiog reikia žiūrėti, kur kojas statai, nežiopsoti į debesis, kaip tos bobutės, kur amžinai kvakinėja ir virsta už nieko užkliuvę, rankas kojas susilaužo.
Kaimynė kažką numykia, sako ketinusi į krautuvę paėjėti, bet jei nevalyta ir nebarstyta, gal neis.
Turgus ranka pasiekiamas, maklinėju tarp prekystalių: riešutų kilogramas, kopūstų indelis, naminės duonos kepaliukas, dar šviežių agurkų, žalumynų – ir kuprinė jau pilna. Svorio ne kaži kiek, bet našta jaučiasi.
Grįžtu lėtai, siaurom gatvelėm, svetimuos kiemuos grožėdamasi nušerkšnijusiais krūmais ir kalninėm pušaitėm.
Mašinų nematyti, tad pėdinu viduriu gatvės. Kai už nugaros išgirstu burzgiant, žengiu link šaligatvio ir... tėškiuosi. Taip tėškiuosi, kad trekšteli ir keliai, ir stuburas, ir alkūnės. Kuprinė nuskrieja už poros metrų.
Klūpau lyg meška. Bandant stotis padarau špagatą ir dabar jau krentu ant nugaros. Diegia pakaušį. Ką jau ten atsistoti, pasiversti nebėra jėgų. Ranka juda, nelūžusi, šiaip ne taip kišenėje sugraibau telefoną ir skambinu vyrui.
Sakau, kad guliu gretimam skersgatvyje gatvės pakrašty, ant ledo.
Vyras aikteli ir sako tuoj pat dumiąs manęs gelbėti. Kiek čia to dūmimo, gal 50 metrų nuo mūsų kiemo.
Taigi, kol jis dumia, guliu akis įbedusi į pavasarinius debesis ir klausau, ar kokia įsibėgėjusi mašina neatlekia. Betrūko tik, kad dar ir pervažiuotų.
Dūmėjas ko tai gaišuoja, nors mobilusis rodo, kad nuo skambučio praėjo tik penkios minutės.
Pagaliau, pervertus akis per kaktą, matau atšnopuojantį. Paskui save tempia rogutes. Rėkiu iš tolo: „Kieno tas transportas?“ Kam – nebeklausiu. Susiprotėju.
Gelbėtojas šiaip ne taip mane pasodina, už pažastų nuvelka iki šaligatvio atbrailos, kitu trūktelėjimu užbogina ant vaikiškų rogučių. Surenka ant gatvės išsimėčiusius pirkinius.
Regis, nei kojos, nei rankos nelūžusios, bet baisiai sopa kelius ir alkūnes.
Artėjant prie namų matau, kad kaimynė laiko atidariusi mūsų kiemo vartelius. Nutaisiusi užjaučiančią miną netramdo ir juoko.
Na, aš irgi neraudu – kada dar gyvenime vyras rogutėmis pavėžins?
„Pamačiau, kad atsilapojęs bėgte iš kiemo. Šaukiu, kokia bėda? Sako, žmona gatvėj ant ledo išsitėškė. Maža ką, sakau, jei neprireiks greitosios, imk mūsų anūkų rogutes“, – džiaugiasi, kad greit sureagavo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
