Arba apie tai, kaip nesaugu vaikščioti Neapolio gatvėse – tai suvažinės, tai užpuls arba apvogs. Kadangi ruošėmės į Neapolį važiuoti tik dvi moteriškės, be vyriškos kompanijos, širdyje kankino nerimas ar grįšime sveikos ir gyvos? Gal teks savaitę sėdėti viešbutyje ir Neapolį matyti tik pro langą?
Naktinė pažintis
Skrydis buvo vėlyvas, lijo lietus ir buvo tamsu. Oro uoste susiradome Alibus stotelę, iš kurios veža autobusas iki centrinės traukinių stoties. Apie traukinių stoties rajoną buvo patys baisiausi atsiliepimai: nerekomenduojama nei gyventi, nei vaikščioti, tuo labiau nakties metu – tikrai nužudys.
Baisiausia buvo tai, kad nuo traukinių stoties teks eiti pėsčiomis apie 10–15 min. nakties metu, tempiantis su savimi lagaminus. Nors mūsų viešbutis pačiame Neapolio centre, gatvėje Via Duomo, bet svarbiausia buvo kuo skubiau palikti šį baisųjį rajoną. Žodžiu, jeigu puls, paliksime lagaminus ir į kojas, tik dar buvo neaišku į kurią pusę.
Autobusas išlaipino neprivažiavus traukinių stoties ir mes patraukėme su žmonių mase į kažkurią pusę. Gaila, kad jie visi nuskubėjo ne į stoties pusę, o tai mus gerokai suklaidino. Supratusios, kad nelabai orientuojamės, kur esame, pasiklausėme senyvos moteriškės, kur yra gatvė Corso Umberto, nes ši gatvė mums turėjo būti pagrindinis orientyras. Ji, šiek tiek pamąsčiusi, pamojo ranka, kad eikite ten. Einame.
Pakampėse stovi prostitutės, gatvėse būriuojasi tamsaus gymio, įvairaus ūgio vyrai. Nejauku, bet į mus nekreipia absoliučiai niekas jokio dėmesio. Šiek tiek jau drąsiau ir mintys apie lagamino palikimą ir dėjimą į kojas praeina.
Einame toliau, prieiname gatvę, pilną protestuotojų su plakatais, bet pilna ir policijos, kuri ramiai stebi protestuotojus. Dar ramiau. Tik ateina supratimas, kad kažkaip mes čia per ilgai einame, kažkur tai ne ten. Stabdome inteligentiškos išvaizdos vyriškį ir klausiame kelio iš naujo. „Oi, – sako, – merginos, jūs visai ne į tą pusę“.
Lyg ir bandė pradėti aiškinti kur eiti, paskui numojo ranka ir sako: „Gal aš jus palydėsiu, bus paprasčiau?“. Sėkmingai mus palydi iki Corso Umberto, parodo, kur toliau eiti ir nueina savo keliais atgal.
Nematoma linija
Su lyg tos gatvės pradžia, kaip užbrėžta, baigiasi įvairiaplaukiai, įvairiaspalviai, nelabai saugiai atrodantys tipai. Lyg gatvę juostų nematoma perimetrinė tvora, kurią peržengti vieniems galima, kitiems ne. Neįsivaizduoju kas, kokiu būdu, bet toks vaizdas, kad kažkas nematomas, tam tikro plauko asmenims, yra nustatęs griežtas judėjimo ribas. Šį pastebėjimą tikrinomės visas sekančias septynias dienas. Visą laiką prieidavome prie tos pačios išvados – ribos tikrai yra.
Vėliau ne kartą teko vėlai vakare grįžti po mūsų keliavimų po Kampanijos regioną į šį nesaugų rajoną, bet, kadangi rašau šiuos savo įspūdžius, tai galima suprasti, kad grįžau gyva ir sveika. Jei man šiuo metu reikėtų rinktis iš dviejų variantų: pereiti traukinių stoties rajoną naktį vienai Vilniuje arba Neapolyje, tai pasirinkčiau Neapolį. Tai nėra jaukus ar saugus rajonas, bet parodykite man nors vieną šalį ar miestą, kuriame yra jaukios ir saugios centrinės traukinių stotys? Tai kuo čia išskirtinis Neapolis?
Įsiminė vienos merginos internete taiklus komentaras: Lietuvoje mes neiname pasivaikščioti po čigonų taboro kvartalus, tai nelįskite ir Neapolyje į nesaugius rajonus. Nelindome ir mes naktimis į tamsius, neapšviestus skersgatvius, vaikščiojome centrinėmis gatvėmis ir gatvelėmis, kartu su turistiniu srautu. Grįždavome po vakarienės vėlai ir labai vėlai. Bet nė karto neaplankė nesaugumo jausmas, neteko būti apvogtoms, užpultoms ar kitaip nuskriaustoms.
Vilniuje pasijuto nesaugiau
Kartą, vienos vakarienės metu, teko susipažinti su italu. Prie puikios vakarienės, kalbos plėtojosi įvairiomis temomis, žinoma ir apie Lietuvą, ir apie Italiją. Tai buvo archeologijos profesorius, žmogus daugelyje pasaulio vietų skaitantis paskaitas, daug matęs, daug keliavęs. Jis sako: „Nepatinka man pas jus. Nesaugu, žmonės nesąžiningi, apgaudinėja, meluoja. Mane yra apvogę“.
Pradedu juoktis, sakau: „Jūs čia apie Lietuvą? Tai mums išvažiuojant į Neapolį visi iki vieno kartojo tokius žodžius. Perspėjo, kad gyvos negrįšim“. Jis sako: „Jūs čia apie Neapolį? Aš dieną naktį vaikštau nešiodamasis kompiuterį po pažastimi, nešiojuosi brangų telefoną, man nė karto nekilo mintis, kad iš manęs jį gali atimti! Ir galų gale, jei jau atsitiktų kas, visuomet galima paskambinti į policiją, kaip galima čia ko bijoti?“ Ties šiuo, užtikrintu balsu pasakymo apie policiją, mano argumentai ir pasibaigė. Taip, galvoju, į policiją paskambinti ir mes galime… Tik va, neaišku, kurioje šalyje būtų didesnis rezultatas po skambučio?
Kas nutinka dingus pirkiniui
Yra posakis – saugokis ir Dievas tave apsaugos. Nereikia sklaidytis pinigais, demonstruoti ir atvirai nesaugoti brangių telefonų ar fotoaparatų, eiti pilnai atsegtomis kuprinėmis ar rankinėmis. Visuomet atsiras koks žmogelis, kuriam labai prireiks jūsų daiktų. Bet juk visame pasaulyje galioja tokios taisyklės! Ir vėl, kuo čia dėtas Neapolis? Man tiesiog neišeina iš galvos vienas nutikimas, įvykęs traukinyje, kurį ruošiuosi papasakoti. Tai nėra absoliuti elgesio taisyklė, bet labai daug atskleidžia apie šio krašto žmonių elgesį. Ir po šio pasakojimo, siūlyčiau tokią pačią situaciją pabandyti įsivaizduoti vykstančią Lietuvoje.
Sekmadienio diena, begalės žmonių malasi po parduotuves. Pilnos gatvės ir traukiniai žmonių. Traukinio vagone atsisėdame netoli italų šeimos, kuri susideda iš močiutės, jos sūnaus ir jos anūkės.
Akivaizdu, kad vyras išvežė tiek motiną, tiek dukrą apsipirkti. Rankose tempia moteriškių pirkinius firminiuose krepšeliuose. Traukinys pajuda, vyriškis pirkinius sudeda visus ant žemės, ramiai atsipučia, viskuo patenkintas. Staiga močiutė pamato, kad trūksta vieno krepšelio. Susijaudina visa, tikrina, tikrina, bet supranta, kad vieno pirkinių krepšelio nėra. Akys pilnos ašarų, susigraudina. Sūnus panikoje, susiima už galvos ir „Mama mia“. Puola pas traukinio mašinistą, dėsto problemą.
Aplinkiniai italai puola guosti močiutės, sūnui duoda patarimus, ką reikia daryti. Traukinio palydovė susisiekia su stoties darbuotojais, emocingai išdėsto problemą. Stoties darbuotojai puola ieškoti pirkinių po stotį. Randa. Vėl susisiekia su traukinio palydove, praneša, kad rado pirkinius ir įdės krepšelį į sekantį traukinį. Tegul močiutė laukia Neapolyje stotyje, nesinervuoja, viskas bus pristatyta artimiausiu metu. Palydovė puola raminti močiutės, kad viskas gerai, problema išspręsta, tik tegul nesijaudina ir važiuoja ramiai.
Niekas nieko nepavogė, o į pagalbą sušoko visi kas tik gali. Kažkaip niekaip negaliu prasukti tokio vaizdelio Lietuvoje. Dar nedideliame Lietuvos miestelyje, kaime, kur vieni kitus pažįsta, kur dar yra išlikę šilti nuoširdūs jausmai aplinkiniams tokią situaciją galiu bent panašiai įsivaizduoti.
Bet Neapolyje, milijoniniame mieste, kur vietiniai pavargę nuo turistų, nuo žmonių masės? Tai neatsitiktinis įvykis, tokių ir panašių situacijų teko patirti kiekvieną dieną. Todėl grįžusi galiu pasakyti, kad aš myliu Neapolį ne už grožį, ne už istoriją ar lankytinus objektus, bet už teigiamas emocijas, kurias teko patirti šiame mieste.
Patarimas vengiantiems šiukšlių
Kadangi visas pasaulis vieningai nutarė, kad Neapolis yra šiukšlynas, labai didelį dėmesį skyriau tų šiukšlių atsiradimo procesui. Stebėjome kiekvieną gatvę, užkampį ir pakampį. Žodžiu, labai smarkiai ieškojome šiukšlių. Na, toks vienas iš lankytinų objektų ar pramogų Neapolyje…
Smarkiai neišsiplečiant ta tema, bet, kai prieš kelerius metus lankiausi Neapolyje, man irgi atrodė, kad jis pilnas šiukšlių. Fotografavau, lyg nebūtų daugiau Neapolyje ką fotografuoti. Arba pasikeitė Neapolis, arba pasikeitė mano požiūris. Neapolis tikrai nešiukšlinas!
Mano 8 dienų, praleistų Neapolyje „moksliniai tyrimai“:
7 valanda ryto Neapolyje. Vežamos iš kiekvieno pakampio šiukšlės, šluojami šaligatviai, rankomis renkamos nuorūkos, plaunamos gatvės ir šaligatviai.
8 val. ryto. Gatvės idealiai švarios. Žmonės eina į darbą, dažnas nešasi išrūšiuotų šiukšlių maišelius, į vieną konteinerį popierius, į kitą kitkas ir t.t. Viską išmėto tik į tam skirtą konteinerį.
Pietūs, apie 12 val. Pradeda plaukti turistų srautai. Kas ieško šiukšliadėžių, kas mėto ant gatvės, nes juk Neapolis ir taip pasaulinis šiukšlynas.
Vakaras, apie 20 val. Gatvės pilnos tiek turistų, tiek vietinių. Visi linksmi, atsipalaidavę ir visiems viskas dzin. Šiukšlės taip pat (išskyrus nebent tuos, kurie pirma diena Neapolyje). Konteineriai pilni šiukšlių, gatvės pilnos nuorūkų. Kas netelpa į konteinerius, dedama aplink juos. Nemėtoma kur papuola, tiesiog sistemingai didinamas šiukšlių kalnas. Ryte jo neliks.
Išvada viena: jei norite švaraus, sterilaus Neapolio, vaikščiokite tik rytais. Jei norite baisėtis ar žavėtis šiukšlėmis Neapolyje – lankykite jį vakare arba naktį. O geriausia – nekreipkite dėmesio į šiukšles, mėgaukitės Neapoliu, nes to čia atvažiavote.
Chaosas
Dar vienas suformuotas stereotipas apie Neapolio ypatumus – begalinis mašinų pypsenimas. Na tiesiog, neturi ką veikti ir važiuodami be galo be krašto pypsena. Mums, lietuviams, kada pypsenimas reiškia vairuotojo pyktį, agresiją, atrodo, kad ten vairuotojai visi yra agresyvūs, pikti ir kiekvieną minutę pasiruošę iššokti iš mašinos ir pulti muštis.
Signalizuoja jie tikrai daug ir didelio automobilių judėjimo sraute kartais atrodo, kad gatvė groja nuo signalų gausos. Bet jeigu atidžiau pradėtum stebėti, kada tai vyksta, suprastum, kad tame yra ištisa sistema. Nėra jokios agresijos, jokio pykčio. Gal kartais… Signalizavimu perspėjami kiti vairuotojai apie kito vairuotojo manevrus, apie pavojingas situacijas. Signalizavimu dėkojama kitam už tai, kad jį praleido. Signalizavimu perspėjama, kad išlendi iš už kampo, posūkio ir nori informuoti, kad tu atvažiuoji.
Vietiniai puikiai supranta šią sistemą ir visada pasiruošę sureaguoti, tave praleisti, tavęs saugotis. Praleidžia vieni kitus mandagiai. Situacijose, kur mašinai reikia sudėtingai išmanevruoti, trauksis į pakraščius, patarinės tau, kaip reikia išvažiuoti. Jei tu pėstysis – tau žalia šviesa, bet kur ir bet kada. Gatvėje bus pats pikas, mašinų srautai juda viena puse po 3–4 eiles.
Į gatvę išeis koks pablūdęs pėstysis ir blaškysis norėdamas pereiti ne per perėją, o tiesiog čia, kur jis užsinorėjo – mašinos stos, praleis, jokių signalizavimų, jokių nepadorių gestų ar persikreipusių iš pykčio veidų. Nesinori sumenkinti Lietuvos, bet Lietuvoje, lyginant su Neapoliu, vairuotojų elgesys chamiškas. Kai tuo tarpu Neapolyje mačiau tik vairuotojų vienas kito supratimą, kito veiksmų jautimą, begalinį pakantumą ir mandagumą kito atžvilgiu. Gal mes per daug maži ir turime per daug plačius kelius, kad galime sau leisti elgtis ne visai kultūringai.
Kodėl taip smarkiai įsigilinau į tokius dalykus? Tikriausiai todėl, kad pati sau sugrioviau daug išankstinių nuostatų apie šį miestą. Todėl, kad daugelis kartoja vieną ir tą patį, ir tikriausiai ne pačių suformuotą nuomonę. Labai norėjosi paprieštarauti, gal būt kažkiek pakeisti kitų keliautojų požiūrį. Gal būt pažiūrėti į visą tai linksmai, nes tikrai keliaujame į Neapolį ne šiukšlių pasižiūrėti ar mašinų pypsenimo pasiklausyti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
