Šandongo provincijoje, Rižao mieste gyvenantis Vaidotas kinų vaikus moko anglų kalbos. Tačiau dėl karantino visi mokslai šiuo metu sustabdyti – ir mokytojai, ir mokiniai atostogauja.
Sausį planuotų atostogų į gimtąją Lietuvą grįžęs V.Jankus nesitikėjo, kad jos tiek užtruks.
„Atostogų į Lietuvą grįžau prieš kinų naujuosius metus, sausio 15-ąją. Sausio 23-ąją buvo paskelbta apie Kinijoje prasidėjusią epidemiją. Atgal į Kiniją turėjau grįžti vasario pradžioje, tačiau skrydis buvo atšauktas dėl ligos protrūkio“, – pasakojo Vaidotas.
Grįžti į Kiniją jis galėjo tik prasidėjus epidemijos atoslūgiui – iš Vilniaus per Maskvą į Pekiną išskrido kovo 11-ąją. Lietuvoje tuo metu viskas tik prasidėjo.
Dalijamės V.Jankaus pasakojimu, kaip jis buvo pasitiktas Kinijoje, kur ir kaip buvo karantinuojamas, kokie nurodymai ir įsipareigojimai jo laukė.
„Atskridau į Pekiną. Lėktuve užpildėme sveikatos deklaraciją, kurioje nurodžiau kontaktinio asmens telefoną – mano atveju tai buvo kolegos telefonas.
Išlipę iš lėktuvo ir praėję migracijos formalumus ir termovizorius bei atgavę bagažą, buvome susodinti į autobusus ir su policijos palyda nugabenti į paskirstymo centrą.
Ten kiekviena provincija turi savo pastato dalį, kur vėl pildėm anketas, nurodėme, kur gyvename, kaip ten turime nusigauti.
Į lėktuvą per visus formalumus pavėlavau, tad skubiai nusipirkau bilietus į traukinį. Tuo metu mano kolega jau buvo įspėtas, kad turės atvykti manęs paimti į stotį.
Iš paskirstymo centro visus atvykusius išvežiojo į stotis arba oro uostus, kad galėtume tęsti kelionę (man pasisekė, nes po kelių dienų pakeitė tvarką, ir visus atskridusius į Pekiną paliko ten visam karantino laikotarpiui savo sąskaita).
Nuvežė į traukinių stotį – vėl temperatūros tikrinimas, anketų pildymas, tikslūs adresai, kur vykstu.
Pakeliui laukė persėdimas į kitą traukinį – vėl tos pačios procedūros ir nuolatinis stebėjimas.
Traukinyje vėl pildžiau anketas – su kuo, iš kur, kur ir kaip vykstu.
Atvykus į vietą manęs jau laukė – pasitiko pareigūnas ir žmogus-ufonautas su dezinfekavimo skysčio purkštuvu.
Buvo 22 val. vakaro, įsodino į mokyklinį autobusą, sulaukėm mano kolegos, kuris turėjo lydėti iki pat mano gyvenamosios vietos. Kadangi gyvenu vienas, leido karantinuotis namie – kitu atveju būtų grėsęs visuomeninis karantino centras.
Prie namų pasitiko namų bendrijos pirmininkas su pora bendrijos atstovų. Prie įėjimo į namo teritoriją – vartai su sargo būdele, ten pasirašiau ir nurodžiau atvykimo laiką. Karantinas prasidėjo kovo 13 d.
Kadangi už mane atsakinga darbovietė, buvo paskirtas žmogus, atsakingas už mano kasdienį kūno temperatūros deklaravimą dukart per dieną.
Ant buto durų buvo pakabintas raštas, kuriame pažymėta, kad esu įsipareigojęs vykdyti karantino reikalavimus ir 14 dienų neišeiti iš patalpų.
Mane stebėti buvo įpareigoti bendrijos atstovai. Bet koks pažeidimas grėsė priverstiniu karantinu savo sąskaita visuomeniniame karantinavimo centre.
Kelias dienas iš eilės kas nors vis paskambindavo iš įvairių institucijų, tikrindami ar tikslindami įvairią atvykimo informaciją.
Po savaitės atvyko miesto savivaldybės departamento, atsakingo už ryšius su užsieniečiais, atstovė su visa palyda – pasveikino, palinkėjo sveikatos ir įteikė 2 litrus dezinfekcinio skysčio bei kaukių. Atsiprašinėjo už patiriamus nepatogumus.
Likus dviem dienom iki karantino pabaigos atvyko medikai su nukleorūgštiniu testo rinkiniu, „išbirbino“ gerklę, nosį ir išvažiavo.
Po dienos dar viena veikėja pranešė, kad testas neigiamas, karantinas baigtas. Vėliau gavau raštą apie išbūtą karantiną ir patvirtinimą, kad neplatinu ligos.
Maistą užsisakinėjau internetu, bet pristatančių jį į namo teritoriją neleido – kolega atnešdavo iki durų, tuo pačiu išnešdavo šiukšles.
Štai taip ir praėjo karantinas“, – pasakojimą baigė Vaidotas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
