Meniškas interjeras – A.Sabulytės nuopelnas, nes ji nemažai laiko skyrė netradicinėms idėjoms įgyvendinti, kad namai taptų išskirtiniai.
Dviejų vaikų – Vakarės (5 m.) ir birželį trečią gimtadienį švęsiančio Dobilo – mama savo idėjų nesupaprastino tiek, kad namai būtų pritaikyti tik mažamečių poreikiams.
Žinoma, vaikai turi savo kambarį, kuriame apstu žaislų ir net suręstas tipis – indėniška palapinė. Tačiau jiems patinka žaisti ne tik savoje erdvėje, bet ir teatrališkoje virtuvėje, pereinančioje į svetainę. Be to, virtuvę ir svetainę skiria vaikų mėgstamos sūpynės, pritvirtintos prie sijos.
Anksčiau supdamasi sūpynėse dukra netgi nusnūsdavo popiečio miego. Tačiau Dobilui supimasis tokio poveikio niekada neturėjo, jam geriausia užmigti ir atsibusti tik lovoje.
Kai J.Sakalausko ir A.Sabulytės atžalos buvo vaikų darželyje, įžengus į žinomos poros namus neatrodė, kad čia dar prieš kelias valandas būta mažamečių.
Ant grindų nesimėtė žaislų, virtuvėje nebuvo matyti vaikiškų indų. Teatro vadovo žmona sukūrė tokį interjerą, kuriame nesudėtingai pradingsta tai, ko nepastebi pašalinių akys.
Pasirodo, virtuvės komplekto apatinėse lentynose buvusios dvi pintos dėžės slėpė smulkius vaikų žaislus. Į tokias dėžes patogu kone akimirksniu susemti atžalų žaidimus.
Virtuvė neatrodė perkrauta buitiniais reikmenimis ir spintelėmis. Kur viskas suslėpta?
A.Sabulytė atsakė žvilgsniu, nukreiptu po laiptais, vedančiais į antrąjį namo aukštą. Kadangi iš virtuvės-svetainės laiptais galima patekti į vaikų kambarį, poros miegamąjį, buvusi tuščia erdvė po laiptais sumaniai panaudota buities reikmenims.
Čia įtaisytos spintelės indams ir kitiems daiktams susidėti, įmontuotas šaldytuvas, šalia jo – orkaitė. Tačiau buitinė įranga ir spintelės visai nekrinta į akis – atrodo lyg po laiptais būtų balta siena.
„Net ir buityje esame menininkai, todėl griežtai neskirstome erdvių. Apvalus virtuvės stalas labiausiai suburia žmones – kai užsuka svečių, jie eina ne į svetainę, o sėda virtuvėje prie stalo“, – pasakojo A.Sabulytė.
Nors svečiai tikisi lentynoje virš virtuvės komplekto stalviršio pamatyti puodelius ar lėkštes, jų akys išvysta baleto šokėjos skulptūrėlę, knygų krūvelę, lėlę ir kampe netoli gartraukio Jėzaus Kristaus veidą vaizduojantį paveikslą. Jį Agnė parsivežė iš savo senelių namų.
Tai, kad čia gyvena teatro vadovas, operos baritonas, kompozitorius ir buvęs grupės „El Fuego“ narys, akivaizdu užsukus į darbo kambarį.
Jame įrengta biblioteka, į sieną atremta gitara, prie kitos sienos stovi pianinas, prie lango – stalas su kompiuteriu.
Tačiau J.Sakalauskui grįžus namo nėra kada dirbti, nes to daryti neleidžia tėvo išsiilgę vaikai. Žmona įsitikinusi, kad po kelerių metų darbo kambarys greičiausiai taps vieno iš vaikų kambariu.
Namuose vyrauja balta ir pilka spalvos, kurias natūraliai atskleidžia taip parinkti baldai, interjero detalės. Šeimininkams taip pat patinka metalo, betono ir medžio atspalviai, kurie iškart krinta į akis įžengus į namus.
„Kai buityje atsiranda kertinės spalvos – balta ir pilka, lengviau tvarkyti namus. Prie jų dera visos kitos spalvos, todėl bet koks padėtas daiktas kuria namų akcentą. Net ir netvarkos taip staiga nepamatysi“, – patikino šeimininkė.
Virtuvinės spintelės spindi metalo blizgumu, virš apvalaus medinio stalo kabo lyg iš betono nulietas balkšvas šviestuvas. „Spėkite, iš ko jis pagamintas?“ – pirmąkart namuose apsilankiusių žmonių neretai klausia Agnė.
Nors dažnam šviestuvo gaubtas siejasi su betonu, dainininkė ir aktorė išduoda, jog jis pagamintas iš papjė mašė – plastiškos popieriaus skiautelių pavidalo žaliavos, kuri gali būti sumaišyta su klijais, gipsu, krakmolu ar kitokiais rišikliais.
Tad šis šviestuvas tikrai nėra sunkus ir grėsmingas, tik šeimininkė norėjo, kad jis atrodytų kaip betono imitacija. Įprastai papjė mašė naudojama teatro rekvizitui, dekoracijoms kurti.
Scenai derančių elementų galima surasti ir Sakalauskų namuose, kuriuos projektavo šios šeimos bičiulė architektė Sigita Šimkūnaitė, pastaruoju metu daugiausia dirbanti scenografe lietuviškame kine.
Kai šeima ką tik buvo įsikėlusi į nuosavą namą, neretai čia stabtelėdavo mašinos – kai kurie žmonės neslėpdavo norintys statytis panašų būstą. Jie sakydavo, kad tokio niekur sostinėje nebuvo matę, teiraudavosi, kas projektavo.
Prašalaičiai prašydavo šeimininkų leidimo nusifotografuoti jų namą. Ir nors S.Šimkūnaitė sulaukė nemažai pasiūlymų suprojektuoti panašius namus, ji nesutiko to daryti, nes jau buvo įbridusi į kiną ir kitkam nebeturėjo laiko.
Dviejų aukštų Sakalauskų namas – 140 kvadratinių metrų ploto – dabartiniai naujakuriai dažnai statosi ir didesnius.
„Kadangi erdvės nėra sugrūstos, namas atrodo pakankamai erdvus. Netgi svetainė išsiplėtė per du aukštus“, – vedžiodama po namus pasakojo A.Sabulytė.
Keista, bet aukštos svetainės lubos tinka masyviam rankų darbo šviestuvui, kuris atitinka tautodailininkų kuriamo šiaudinio sodo formą, pakabinti. Tik šviestuvas pagamintas ne iš šiaudų, o iš bambuko.
130 centimetrų aukščio ir apie metro pločio šviestuvas pagamintas pagal užsakymą. Jį dariusi tautodailininkė daugiau tokio užsakymo nepakartotų, nes pjaustant kietą medžiagą lūžo net trys pjūklai.
Kol menininkė pjaustė bambuką, ant veido buvo užsidėjusi dujokaukę, kad pavojingos dulkės nepakenktų sveikatai.
Kodėl prireikė būtent tokio neįprasto ir sunkiai pagaminamo šviestuvo? Iš pradžių A.Sabulytė svarstė, kad norėtų kabančio, šakoto šviestuvo – sietyno. Tokių jai teko matyti Lietuvos dvaruose.
Moteris ilgai žvalgėsi šviestuvų internete ir iš to nuobodaus žiūrėjimo pačiai kilo idėja namus papuošti stilizuotu sodu – sietynu. Kai tautodailininkė sukūrė šį šviestuvą, jai pasipylė užsakymai iš Vokietijos, bet moteris atsakė: „Daugiau nedarysiu.“ Jai tai buvo labai sunkus darbas.
Ir pats sodas iš bambuko nėra lengvas, nes teko jį prie lubų tvirtinti geležine grandine.
Svetainėje įspūdingas šviestuvas kabo virš neįprasto stalo. Jis – iš betono, taip pat pagamintas pagal užsakymą.
Kvadratinis žemas stalas, išlietas iš betono, taip pat sunkus – jį per terasą į svetainę įnešė keturi vyrai.
Bet stalą galima truputį pastumti, nes apačioje įtaisyti ratukai. Tai šeimininkė ir daro, kai svetainėje plauna grindis.
Betono stalas daugiausia emocijų kelia svečiams, bet ne namiškiams, kurie jau priprato prie šio baldo.
„Kai apsilankė Jono mama ir pamatė tą stalą, paklausė, kokia čia nesąmonė?“ – juokdamasi anytos žodžius prisiminė Agnė.
Tačiau stalo neprireikė keisti kitu – įprastesniu ir saugesniu.
„Nekilo net klausimo, kodėl reikėtų vengti tokio stalo. Man atrodo, stiklinis stalas kur kas pavojingesnis nei betonas. Namuose yra daugiau stačių kampų – kur eitum, visur gali su jais susidurti. Ačiū Dievui, nelaimių nenutiko. Tų pavojų gali būti visur, net ir laiptais lipant“, – svarstė moteris.
Antrajame aukšte įrengtas poros miegamasis, vaikų kambarys. Taip pat yra vonios kambarys.
Antrojo aukšto koridorius primena vaikų piešinių galeriją – ant sienos kabo pora šeimininkų dukters darbų, tapytų ant drobės, ir viena Agnės krikšto vaiko drobė.
Tačiau žaismingiausiai atrodo įamžintos keturios poros pėdų, kabančių šioje galerijoje. Tai Jono, Agnės, Vakarės ir Dobilo pėdų atspaudai.
Suaugusiųjų pėdos ir vaikų pėdutės bėga, eina, šlepsi ąžuolinėmis grindimis, kurios sudėtos visuose namuose.
Šiltuoju sezonu basomis galima išbėgti ir ant žolės į kiemą – ten į dangų stiebiasi drebulės, jau dabar lygios su dviejų aukštų šeimininkų namu.
Sklypas primena tėvo nuopelnus
Lietuvos operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus J.Sakalausko namas beveik prieš ketverius metus buvo pastatytas sklype, kurį už nuopelnus Lietuvai buvo gavęs jo tėvas Antanas Sakalauskas, laisvės gynėjas.
Tame pačiame sklype dar turėtų išdygti ir J.Sakalausko brolio namas, kurio projektas jau parengtas.
1991 m. naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją ginant Televizijos bokštą A.Sakalauskui patekus po tanku buvo sulaužytos abi kojos, šeivikaulis, sutraiškyti raumenys. Sunkius sužalojimus išsigydęs vyras su žmona užaugino penkis vaikus. Jis dirbo kompiuterinės technikos inžinieriumi.
2010 metų spalį laisvės gynėją iš gyvenimo išplėšė sunki liga.
