Nakvojo kartu su stirnomis
„Į Iciūnų kaimo viensėdį atklydo medžiotojo nušautos stumbrės jauniklis. Negaliu garantuoti šimtu procentų, bet kitokių variantų tiesiog nėra“, – neslėpdamas jaudulio kalbėjo Panevėžio rajono Pašilių stumbryne dirbęs veterinarijos gydytojas Algimantas Lūža.
Su stumbrininku Rytu Papšiu ir stumbrų perkėlimo vadovu Artūru Kibiša jis gelbėjo stumbrų jauniklį, kuris nakvojo žmogaus sodyboje kartu su stirnomis.
Prieš porą savaičių visą šalį apskriejusi žinia apie medžioklę šiose apylinkėse sukėlė didžiulį pasipiktinimą. Tuomet Utenos rajono tarybos narys, valstietis Jonas Slapšinskas paklojo stumbrų patelę, o teisinosi jos neatskyręs šernų būryje.
Tik iki šiol niekas nepagalvojo apie pražudytos stumbrės galbūt likusį jauniklį.
A.Lūža svarstė, kad atitinka ir laikas, ir vieta. Stumbrė nušauta visai netoliese, už keleto kilometrų. Vieta prižėlusi švendrynų ir nendrynų. Pabaidyta banda bėgo ir nubėgo, o našlaitis jauniklis galėjo įstrigti ir atsilikti. Kol išsikapanojo, bandos, aišku, jau nebesimatė.
Susirūpino, ar nenugriovė tvarto
Prieš kelias dienas stumbriukas atklydo į Panevėžio rajono Iciūnų kaimo viensėdį.
Trečiadienio rytą Algimantas Puidokas suprato, kad kažkas neįprasto vyksta jo kieme.
Į sodybą užklystančios stirnos vyrui buvo ne naujiena. Iš gyvūnų prieglaudos paimtas sargus šuo jas iš įpročio vis aplodavo, bet šįsyk skalijo keistai piktai.
Pažvelgęs pro virtuvės langą, A.Puidokas išvydo ant žemės sugulusias kelias stirnas, o tarp jų – stumbriuką.
Nuo tokio vaizdo vyrui miegai bemat išlakstė.
„Apžiūrėjau kiemą, ar stumbrai nenugriovė tvarto. Bet bandos nebuvo, tik šis jauniklis“, – pasakojo A.Puidokas.
Jis ir paskambino A.Lūžai prašydamas pagalbos.
A.Lūža kaip tik tvarkė reikalus Panevėžyje ir nuramino vyrą, kad apie priklydėlį praneš specialistams, o pats grįždamas užsuks į sodybą.
Pešė rapsų lapus
A.Lūža taip ir padarė. Apie stumbriuką sodyboje jis pranešė Krekenavos girininkams, šie – A.Kibišai.
Kai veterinaras nuvyko į viensėdį, stirnų nebebuvo, o stumbriukas sau vaikštinėjo po rapsų lauką.
„Prisijuokėme iš jo – peša rapsų lapus, bet ne iš eilės visus, o tuos, kurie vos dygsta, šviežius, skanesnius. Paėda, pasivaikšto, pailsi. Priėjo visai arti prie manęs, atsigulė, galėjau ranka paliesti. Bet neglosčiau, nes tai laukinis žvėris“, – pasakojo A.Lūža.
Net A.Puidokas nusistebėjęs: gal veterinaras apibūrė stumbriuką, kad šis jo nesibaido?
Kai jauniklis ėmė atrajoti, A.Lūža jau buvo tikras, kad jis sveikas, nesužeistas, bandos neužguitas.
Po kurio laiko atvyko ir stumbrininkas R.Papšys su A.Kibiša.
„Kitų žmonių labai arti neprisileido, bet nebuvo ir pernelyg baikštus. Kartą nuėjo per toli, atsisuko, suprato, kad nuklydo – ir tiesiai atgal pas mus“, – juokėsi A.Lūža.
Nusprendė vežti miegantį
Bet viskas vyko netoli kelio, ėmė stoti automobiliai, rinkosi daugiau žmonių, ir stumbriukas išsigando.
Iš pradžių ketinta prie jo prieiti, pagauti ir vežti į Telšius, į laukinių gyvūnų rezervatą. Bet atėjo nurodymas gabenti į Pašilių stumbryną ir palaikyti vieną aptvare.
Pasitarę vyrai nusprendė nerizikuoti, užmigdyti stumbriuką migdomaisiais vaistais.
Su pilnu vaistų švirkštu stumbriukas dar kiek blaškėsi, nes sudėtinga nustatyti tikslią dozę išsigandusiam gyvūnui. Mat dėl adrenalino vaistai prasčiau veikia.
Kai jauniklis galop užmigo, jį nuvežė į stumbryną. A.Lūža suleido kitų vaistų – kad gyvūnas atsigautų.
Šis greitai šoktelėjo ant kojų. Darbuotojai atnešė gero šieno, šiek tiek miltų, įpylė vandens.
Kiti užtvare laikomi stumbrai bandė pažiūrėti į naujoką, patekti į jo užtvarą, bet pamatė, kad pastangos perniek, ir pasitraukė.
Jauniklio niekaip nepaliktų
Su stumbrais dirbęs, jų genetiką tyrinėjęs A.Lūža sakė, kad stumbrė niekaip nepaliktų savo jauniklio. Todėl išvada viena – ji žuvusi.
Veterinaras įsitikinęs, kad gal mėnesio, gal dviejų mėnesių jauniklis buvo pasmerktas pražūčiai. Jį galėjo sudoroti ne tik vilkai, bet ir lūšys, lapinai.
A.Lūža daugelį metų stebi stumbrus. Jis turi nuotraukų, kuriose kelios patelės su jaunikliais. Būna, kad mažyliai žaisdami nubėga prie kitų stumbrių, bet motinos bematant juos šaukia prie savęs.
„Stumbrų, elnių, briedžių patelės skleidžia ypatingą gomurinį garsą. Kaip kad drambliai. Žmogus jo negirdi, bet žvėrių jaunikliai išgirs už dešimties kilometrų, net jeigu tuo laiku miegos“, – aiškino A.Lūža.
Sveikas jauniklis būtinai atsilieps į mamos šaukimą ir vienas kitą susiras.
Bet likusiu našlaičiu banda nesirūpina, jį stumdo.
Šis stumbriukas jau buvo pratęs susirasti maisto, vadinasi, mamą praradęs ne per seniausiai.
Vilkas įspėjo trauktis šalin
A.Lūža pasakojo, kad daugybę metų praleidęs miškuose, stebėdamas ir fotografuodamas gyvūnus, tyrinėdamas jų elgseną, įsitikino, jog jie turi ypatingą nuojautą ir savo negailestingas taisykles.
Kai stumbrų, danielių, briedžių patinai ima aiškintis, kuris stipresnis, tai prilygsta gladiatorių kovoms. Laimi tas, kuris ne tik stipriausias, bet ir gudriausias.
Vilkai, ruošdamiesi pulti avių bandas, tai darantys irgi ne aklai.
„Netoli Krekenavos puldami avis, jie tyrinėjo aplinką. Sutūpę ant šlaito stebėjo, kada ateina prižiūrėtojai, kada avys lieka vienos“, – tvirtino veterinaras.
O kartą žiemą spanguoliaudamas pajuto, kad kažkas stebi. Pirma mintis buvo, kad tai lūšis. Bet atsisukęs visai šalia išvydo dantimis grėsmingai kaukšintį nemenką vilką. Kodėl plėšrūnas jam pasirodė, A.Lūža suprato išvydęs papjautą bebrą. Pilkis norėjęs jį įspėti, kad čia jo medžioklės plotai.
Per šias Kūčias veterinaras įsitikino, kad vilkas bėga 70 kilometrų per valandą greičiu. Nes važiuodamas automobiliu pagrioviu jis stebėjo ir nuo mašinos neatsiliekantį vilką.
Pasiteiravus, argi lūšis galėtų papjauti kad ir jaunutį stumbrą, A.Lūža prisiminė buvęs tokio, tik nesėkmingo užpuolimo liudytoju prieš ketverius metus.
Sniegingą žiemą jis išgirdo sujudėjusias medžių šakas. Tuoj pat išbėgo stumbrai. Veterinaras įsitikino, kad nuo viršaus ant stumbro šokta lūšies, bet nepataikyta. Sniege matėsi prispausto žvėries pėdsakai.
Supainiojo su šernu?
Žinia, kad sausio pradžioje Panevėžio rajone, Valstybinės miškų urėdijos Krekenavos–Naujamiesčio profesionalios medžioklės plote, per varyminę medžioklę J.Slapšinskas nušovė saugomos rūšies gyvūną – stumbro patelę, sukėlė pasipiktinimo audrą.
Portalui lrytas.lt jis teisinosi, kad stumbrės nepastebėjo šernų būryje.
„Bėgo didelė grupė šernų ir su šernais bėgo ta stumbrė. Labai toli buvo ir tikrai neskyriau. Kaltas, prisipažįstu. Aš pats iškviečiau gamtosaugininkus. Viską pateikiau, visus dokumentus, legalius. Šautuvą, leidimą – jie viską surašė. Surašė protokolą, koks turi būti. Nustatė žalą. Jie viską paaiškins. Aš tą pačią sekundę nusiėmiau nuo medžioklės ir su jais išvažiavau“, – teigė J.Slapšinskas.
Jis įtikinėjo, kad įvyko nelaimingas atsitikimas.
Už tokį pažeidimą gresia bauda nuo 800 iki 1800 eurų, teisės medžioti atėmimas nuo 1 iki 5 metų ir privalomas pažeidimo padarymo įrankių konfiskavimas. Taip pat reikės atlyginti laukinei gyvūnijai padarytą žalą, beveik 12 200 eurų.
„Aš nebrakonieriavau, nebėgiojau kažkur vienas be leidimo. Medžioju 35 metus ir niekada nebuvo nė vieno pažeidimo. Nesu kažkoks nusikaltėlis, bet kas pažeista, tas pažeista. Čia žmogui nelaimė, o ne brakonieriavimas. Aš suprantu, jei būčiau išėjęs į medžioklę be leidimų.
Šimtai brakonierių taip vaikšto. Bet aš dalyvavau oficialioje medžioklėje. Tai yra žmogaus klaida“, – sakė valstietis.
