Kur driekiasi labiausiai saugomos pamario teritorijos?

Kiekvienas iš mūsų turėtų palaikyti pastangas saugoti ir puoselėti gamtą. Kodėl? Pamario krašte yra dešimtys unikalių gamtos teritorijų, įtrauktų ne tik į Lietuvos, bet ir į pasaulio paveldo sąrašus.

 Ventės rago ornitologinė stotis.
 Ventės rago ornitologinė stotis.
 Garnių ir kormoranų kolonija prie Juodkrantė.
 Garnių ir kormoranų kolonija prie Juodkrantė.
 Nemuno delta.
 Nemuno delta.
 Nemuno delta.
 Nemuno delta.
 Aukštumalos aukštapelkė.
 Aukštumalos aukštapelkė.
 Kintų botaninis draustinis.
 Kintų botaninis draustinis.
Kintų pievos ir miškai.
Kintų pievos ir miškai.
Kintų pievos ir miškai.
Kintų pievos ir miškai.
 Svencelės telmologinis draustinis.
 Svencelės telmologinis draustinis.
 Svencelės telmologinis draustinis.
 Svencelės telmologinis draustinis.
 Svencelės telmologinis draustinis.
 Svencelės telmologinis draustinis.
 Svencelės pelkė.
 Svencelės pelkė.
Kniaupo botaninis-zoologinis draustinis. 
Kniaupo botaninis-zoologinis draustinis. 
Minijos ichtiologinis draustinis.
Minijos ichtiologinis draustinis.
 Kuršių marių biosferos poligonas.
 Kuršių marių biosferos poligonas.
 Kuršių nerija.
 Kuršių nerija.
 Naglių gamtos rezervatas.
 Naglių gamtos rezervatas.
 Naglių gamtos rezervatas.
 Naglių gamtos rezervatas.
Daugiau nuotraukų (19)

Lrytas.lt

May 23, 2018, 10:12 AM, atnaujinta May 23, 2018, 11:48 AM

Lietuva ir visas pamario kraštas yra unikalioje vietoje – būtent čia driekiasi intensyviausia Baltijos migracijos kelio atkarpa. Ornitologai pažymi, kad Baltijos migracijos kelias yra vienas didžiausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Ne veltui pamario vietovės yra įtrauktos į „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklą. Ši organizacija rūpinasi nykstančių augalų ir gyvūnų rūšimis, puoselėja natūralias ar pusiau natūralias gamtines buveines.

Lietuvos sienas kasmet kerta šimtai milijonų paukščių. Pavasarinė migracija prasideda jau žiemos pabaigoje: sugrįžta pilkosios gervės, dirviniai vieversiai ir pempės. Gegužės pradžioje, kai orai gerokai sušyla, parskrenda ir vabzdžialesiai paukščiai. Nuo birželio vidurio prasideda rudeninė migracija. Pirmieji šios migracijos pranašai – varnėnai. Vidurvasarį į pietus sparnus pakelia kuolingos, gaidukai, tikučiai, juodkrūčiai bėgikai ir kiti tilvikai. Pats migracijos pikas – rugsėjo mėnuo ir spalio pradžia. Lietuvos valstybinio turizmo departamento specialistai, atsižvelgdami į milžiniškus paukščių migracijos srautus, Lietuvoje yra sužymėję paukščių stebėjimo vietas. Pamaryje tokia vieta – Ventės rago ornitologijos stotis. Daugiau paukščių stebėjimo bokštelių ir regyklų yra Kuršių nerijoje, kur galima stebėti rudeninę paukščių migraciją iš arti. Pamaryje taip pat gausu saugomų teritorijų, kuriose peri retų ir nykstančių rūšių sparnuočiai.

Kur peri ir maitinasi rečiausi paukščiai?

Atvykę į Pamario kraštą išvysite unikalią Nemuno deltą su pagrindinėmis atšakomis – Atmata ir Skirvyte, šių upių apsupta Rusnės sala. Visas Nemuno deltos regioninis parkas su nežymiai pakoreguotomis ribomis patenka į „Natura 2000“ teritorijų tinklą tiek kaip paukščių apsaugai reikšminga sritis, tiek kaip buveinių apsaugai svarbi sfera. Šiame parke išsiplėtojusi unikali Atmatos, Pakalnės, Skirvytės, Skatulės, Vytinės ir kitų Nemuno deltos protakų sistema, išsiskiria Rusnės salos, Ventės rago ir Žalgirių kraštovaizdžiai.

Įspūdingame deltos kraštovaizdyje telkšo senvaginiai ežerai, lagūninės kilmės Krokų Lankos ežeras, aukštapelkių kompleksai ir Kuršių marių delta. Čia puikios sąlygos praskrendantiems ir apsistojantiems paukščiams, todėl ši teritorija yra tarptautinės svarbos. Pagal Ramsaro konvenciją, 1993 m. Nemuno delta įtraukta į tarptautinės svarbos drėgnų vietovių sąrašą. Šioje vietoje išskirtos ir pavasarį Nemuno žemupyje užliejamos pievos. Deltą kiekvieną pavasarį (neretai net viduržiemiu) užplūsta potvynio vandenys – šimtai kvadratinių kilometrų pievų ir laukų būna apsemta. Potvynių metu šiuose plotuose lyg salelės išsibarsčiusios lieka vandenų skalaujamos sodybos, jas pasiekti galima tik valtimi. Be kasdienių nepatogumų, tokie potvyniai padeda gamtai – dumblu patręšia užliejamas pievas, kurios per vasarą šienaujamos net keturis kartus.

Šiame regioniniame parke (kaip niekur kitur) peri tūkstančiai retų rūšių paukščių, be to, tai yra išskirtinė migruojančių paukščių poilsio ir pasistiprinimo vieta. Nemuno deltos apylinkėse suskaičiuojama iki 300 paukščių rūšių ir net 169 tipai iš jų šiame krašte susilaukia jauniklių. Pavasarį ir rudenį čia sustoja pailsėti didžiuliai žąsų, ančių pulkai, daug tilvikinių šeimos sparnuočių, kiaušinius deda ir peri urvinės antys.

Aukštumalos pelkės turtai

Visai netoliese, Šilutės rajone, telkšo Aukštumalos pelkė – pirmoji pasaulyje moksliškai aprašyta aukštapelkė. 2004 m. ši vietovė taip pat tapo Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ dalimi. Viena didžiausių pelkių Lietuvos teritorijoje kartu su šalia esančiu durpynu užima daugiau nei 2500 ha plotą. Aukštumalos aukštapelkėje aptikta europinės svarbos buveinių, atitinkančių „Natura 2000“ buveinių klasifikaciją. Tai natūralūs distrofiniai ežerai, aktyvios aukštapelkės, degradavusios aukštapelkės, pelkiniai lapuočių miškai ir daugiau nei 175 aukštesniųjų augalų rūšys.

Čia išsiraizgę samanų ir kiminų kilimai, žybsi pelkės ežerėlių akys, noksta raudonžandės spanguolės, vasaros pabaigoje jas skabo retesnių rūšių paukščiai. Į pelkę užklysta sėjikai, gervės, jauniklius peri jūriniai ereliai. Beje, lankantis Aukštumalos pelkėje nederėtų pamiršti, kad čia yra paprastųjų angių.

Kuršių marių ir Nemuno deltos vaizdais taip pat galima grožėtis nuo Ventės rago švyturio, geležinio tilto per Miniją ties Kintų žuvininkystės ūkiu ar nuo Uostadvario švyturio Rusnės saloje.

Ką saugo unikalūs Pamario draustiniai?

„Natura 2000“ saugomų vietovių sąraše pažymėtas Kintų botaninis draustinis, kuriame siekiama išsaugoti natūralias pelkėtas Kintų pamario pievas ir miškus. Kintų botaninis draustinis, įkurtas 1992 metais, užima 429 hektarus, jame puikiai išsilaikiusios natūralios pamario pievos, žydi tik pajūrio regionui būdingi augalai, auga retesnių rūšių grybų.

Pačiame miestelyje, šalia Kintų girininkijos pastato išdidžiai auga 17 metrų aukščio Didžioji tuja. Šis gamtos paminklas matomas iš toli, tai antrasis pagal dydį tokios rūšies medis Europoje. Aukštesnis auga tik Šveicarijoje. Kiek žiemų ši tuja atlaikė, sunku pasakyti, nes medis – dvikamienis. Yra žinoma, kad girininkijos pastatas buvo statomas apie 1902–1912 metus, todėl spėjama, kad tais metais buvo pasodinta ir rekordinio dydžio tuja.

Už kelių kilometrų nuo Kintų prasideda Svencelės telmologinis draustinis. Jame dėmesį atkreipia kilometrą į rytus nuo Kuršių marių kranto nutolusi Svencelės pelkė. Aukštapelkės plotas apima daugiau nei 13 kvadratinių kilometrų. Pelkė atsirado jūrinės terasos žemumoje, beveik visą ją sudaro plyninė aukštapelkė, o vidurinėje dalyje yra gausybė smulkių duburių, kuriuose telkšo apie 100 smaragdinių ežerokšnių. Svencelės pelkės dugną nuklojęs smėlis, vietomis stūkso dumblingų nuosėdų sluoksnis. Pakraščiuose išliko senų karjerų, vaikščiojant galima pamatyti retesnių augalų, vienas jų – pajūrinis sotvaras. Grioviai pelkę sujungia su mariomis ir Vilhelmo kanalu.

Netoliese plyti dar vienas gamtos saugomas objektas – Kniaupo botaninis-zoologinis draustinis. Jame siekiama išsaugoti ypač vertingą seklią marių įlanką su vandens paukščių perėjimo vietomis ir žuvų nerštavietėmis. Draustinis apima Kuršių marių Kniaupo įlanką, kuri gausiai apaugusi nendrėmis, meldais, lūgnėmis, vandens lelijomis ir kitais vandens augalais. Kniaupo įlankoje esanti protaka užšąla vėliausiai ir atitirpsta ankščiausiai, todėl paukščiams čia patogu perėti. Pavasarį lizdus Kniaupo įlankoje suka pilkosios žąsys, avocetės ar ūsuotosios zylės. Šalia įlankos veikia Ventės rago ornitologinė stotis, kurioje kasmet sužieduojama 60–100 tūkst. paukščių. Čia atklydusiais sparnuočiais galima gėrėtis iš paukščių stebėjimo bokštelio.

Pamario saugomų teritorijų žemėlapį papildo Minijos ichtiologinis draustinis, kuriame plyti miškai, į sraunią Minijos upę įteka Vilka ir dar 11 upelių. Šiuose vandenyse saugomos lašišų, šlakių, upėtakių ir žiobrių nerštavietės. Daugiau nei prieš 40 metų įsteigtame draustinyje auga retieji augalai – meškiniai česnakai, tuščiaviduriai rūteniai, daugiametės blizgės. Miškuose, ypač eglynuose, sutinkama tulžių, čia žiemoja vandeniniai strazdai.

Vakarų krašto saugomų teritorijų sistemą sudaro ne tik valstybiniai parkai, rezervatai ar draustiniai, bet ir biosferos poligonai. Kuršių marių biosferos poligonas įsteigtas vertingai Kuršių marių vandens ekosistemai išsaugoti. Čia nardo perpelės, nėgės, lašišos, ožkos ir salačiai. Palei pakrantes auganti nendrių juosta svarbi ne tik paukščiams. Ji sutvirtina ir apsaugo krantus nuo bangų poveikio. Šioje zonoje saugomos augavietės, kuriose veisiasi vėžiagyviai ir žuvų mailius. Kuršių marių biosferos poligone galima pamatyti jūrinių erelių, mažųjų kirų, dančiasnapių ir grakščiųjų gulbių nebylių.

Kopų pasaulis ir kormoranų buveinė Neringoje

Šiandien Pasaulio paveldo sąrašą UNESCO, kuriame yra daugiau kaip 800 kultūros ir gamtos paveldo vertybių, puošia net keturi Lietuvos kultūros paveldo objektai. Vienas jų – Kuršių nerijos nacionalinis parkas, išsiskiriantis unikaliu kraštovaizdžiu. Tai neabejotinai vertingiausia Lietuvos saugoma teritorija, besitęsianti 98 kilometrus tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių. Dėl unikalaus kraštovaizdžio Kuršių nerijos niekada neapleidžia paukščiai. Čia peri apie 100 paukščių rūšių. Ant apsauginio kopagūbrio galima sutikti dirvoninių kalviukų, čia ūbauja uldukai, įlankose jauniklius augina urvinės antys. Žmonių mažiau lankomose vietose lizdus tvarko jūriniai ereliai. Kasmet peri 2–4 poros.

Kuršių nerijos geografinė padėtis labai patraukli paukščių stebėtojams. Čia eina Baltosios–Baltijos jūrų migracijos kelias, kuriuo pralekia milijonai įvairių rūšių paukščių. Žvelgiant iš paukščių stebėjimo bokštelių galima pamatyti kikilių, suopių, giesmininkų ir įvairių ančių būrius. Tokių bokštelių nerijoje yra šeši: pirmasis lankytojų laukia neprivažiavus Pervalkos, toliau stebėjimo taškai išsidėstę atkarpoje link Preilos ir tęsiasi beveik iki Nidos. Norint stebėti paukščius patariama turėti gerus optinius prietaisus: žiūronus, teleskopus, skaitmeninius fotoaparatus ar vadovą apie paukščius. Sparnuočius patogu stebėti ir nuo aukštų kalvų ar kopų, iš paukščių stebėjimo bokštelių arba visai atviroje vietoje, pavyzdžiui, pajūryje ar plačiuose laukuose. Tokia vieta gali būti šalia Parnidžio ir Sklandytojų kopų išaugusi Vecekrugo (Smuklės) kopa. Aukščiausia Kuršių nerijos kopa iškilusi daugiau nei 67 metrus. Unikalioje smėlio juostoje yra įrengtos Avikalno, Parnidžio kopų regyklos, iš kurių atsiveria puikūs Kuršių nerijos, Baltijos jūros ar Kuršių marių vaizdai. Per visą Kuršių neriją nutiestas dviračių takas.

Kuršių nerijos nacionaliniame parke tarp Juodkrantės ir Pervalkos taip pat įsteigtas 9 kilometrų ilgio Naglių gamtinis rezervatas. Čia galima pereiti kvapą gniaužiančiu kraštovaizdžiu garsėjančias Pilkąsias kopas. Šioje vietoje vingiuojantys smėlio peizažai dar vadinami Mirusiomis kopomis –pažymėtos 4 buvusių užpustytų kaimų ir 2 senųjų kapinaičių vietos. Mirusių kopų šlaituose po smėliu palaidoti šimtamečių miškų dirvožemiai. Dėl stiprių vėjų šiose kopose susidaro įspūdingų daubų ir išgraužų, kai kur smėlio paviršių kaip ištisinis kilimas dengia kerpės, samanos ir smulkūs varpiniai augalai. Rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia žmogaus veikla, rengiami tik moksliniai stebėjimai. Kaip tik todėl Naglių rezervato pažintinis takas – vienintelė vieta, iš kurios galima apžiūrėti rezervato objektus.

Juodkrantės apylinkėse išliko parabolinių kopų, apaugusių šimtametėmis pušimis ir eglėmis, – tai Kuršių nerijos sengirė. Susipažinti su sengirės kraštovaizdžiu, medžiais ir krūmais padės čia įrengtas pažintinis-dendrologinis takas. Tako pradžia – ties Juodkrantės automobilių stovėjimo aikštele šalia Gintaro įlankos, pabaiga – prie gyvenvietės kapinaičių. Dalį sengirės jau ne vieną dešimtmetį okupavę išskirtinės išvaizdos paukščiai. Sengirės teritorijoje įsikūrusios pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonijos. Tai viena didžiausių šių paukščių kolonijų visoje Europoje. Čia kasmet peri daugiau nei 500 pilkųjų garnių ir daugiau nei tūkstantis didžiųjų kormoranų porų. Tiesa, šiandien kormoranai yra gana įprasti paukščiai, jų būriai mariose nuolat didėja. Vietiniai žvejai ir miškininkai yra nepatenkinti dėl šių paukščių daromos žalos. Iki šiol mokslininkai aiškinasi, kas vertingiau – sengirė ir jos augmenija ar kormoranų kolonijos gerovė.

Atrask Pamario gamtos perlus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.