Viską praradusiam vilniečiui verslininkui atsitiesti padėjo senukai

Verslininkas Žydrūnas Eimutis (39 m.) prieš keletą metų išgyveno bankrotą, nesėkmingą emigraciją ir skyrybas su žmona. Po tokių likimo smūgių susirgo depresija ir nematė gyvenimo prasmės. Vieną dieną sėdėdamas bažnyčioje suvokė, kad jo tikslas – įkurti senelių namus ir pasistengti, kad senoliai kuo maloniau leistų jiems likusias dienas.

 Verslininkas Žydrūnas Eimutis vėl žino, ko nori iš gyvenimo.<br> T.Bauro nuotr.
 Verslininkas Žydrūnas Eimutis vėl žino, ko nori iš gyvenimo.<br> T.Bauro nuotr.
 Verslininkas Žydrūnas Eimutis vėl žino, ko nori iš gyvenimo.<br> T.Bauro nuotr.
 Verslininkas Žydrūnas Eimutis vėl žino, ko nori iš gyvenimo.<br> T.Bauro nuotr.
 Verslininkas Žydrūnas Eimutis vėl žino, ko nori iš gyvenimo.<br> T.Bauro nuotr.
 Verslininkas Žydrūnas Eimutis vėl žino, ko nori iš gyvenimo.<br> T.Bauro nuotr.
 Verslininkas nepabūgo imtis štai taip atrodžiusios Adutiškio universalinės parduotuvės rekonstrukcijos.<br>  Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas nepabūgo imtis štai taip atrodžiusios Adutiškio universalinės parduotuvės rekonstrukcijos.<br>  Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas nepabūgo imtis štai taip atrodžiusios Adutiškio universalinės parduotuvės rekonstrukcijos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas nepabūgo imtis štai taip atrodžiusios Adutiškio universalinės parduotuvės rekonstrukcijos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas nepabūgo imtis štai taip atrodžiusios Adutiškio universalinės parduotuvės rekonstrukcijos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas nepabūgo imtis štai taip atrodžiusios Adutiškio universalinės parduotuvės rekonstrukcijos.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Taip Adutiškio senelių namai atrodo dabar.<br>  Asmeninio archyvo nuotr.
 Taip Adutiškio senelių namai atrodo dabar.<br>  Asmeninio archyvo nuotr.
Taip Adutiškio senelių namai atrodo dabar.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Taip Adutiškio senelių namai atrodo dabar.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Taip Adutiškio senelių namai atrodo dabar.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Taip Adutiškio senelių namai atrodo dabar.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Verslininkas tikino, kad kartais senjorams geriau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (18)

Lrytas.lt

May 19, 2018, 7:22 PM

Žydrūnas buvo verslus nuo vaikystės. Kartą nusprendė „įkurti parduotuvę“ ir per tėvų buto langą siūlė kiemo draugams įsigyti namuose buvusių daiktų. Kaimynai netruko apie tai pranešti berniuko tėvams, taigi parduotuvę teko greitai uždaryti.

Rimtai savimi pasirūpinti Žydrūnas nusiteikė, grįžęs iš kariuomenės. Iš gimtojo Kauno atvyko į Vilnių su 100 litų kišenėje, rimtai nusiteikęs įsitvirtinti sostinėje. Pirmiausia nusipirko laikraštį, kuriame susirado skelbimą ir išsinuomojo pas vieną močiutę kambarį. „Su 100 litų tais laikais galėjau pragyventi ilgai, jei nebūdavo pinigų, galėdavau ir pabūti alkanas“, – atsiminė.

Netrukus susirado darbą – tapo vadybininku elektros prekių parduotuvėje. Ten dirbdamas geriau suvokė, kaip tvarkomi verslo reikalai, ir pasiryžo būtinai įkurti savo įmonę. Įsivaizdavo, kad tam svarbiausia įsigyti kompiuterį (tai kas, kad tuomet namuose žmonės neturėdavo interneto). Taigi labai stengėsi jam susitaupyti.

Ir dabar gerai atsimena tą šventinę dieną 2001 m. rugpjūčio pradžioje, kai įsigijo išsvajotą kompiuterį. Juo taip džiaugėsi, kad norėjo šokti aplink jį. Tada Žydrūnui buvo 23 m. Po dešimties dienų nuo kompiuterio įsigijimo ir įregistravo savo pirmąją įmonę. Tai kas, kad nieko daugiau, be kompiuterio ir didelio noro turėti nuosavą verslą, neturėjo – nei patalpų, nei pinigų, nei ryšių...

Dar turėjo idėją įkurti per naktį dirbančią parduotuvėlę. Panašioje parduotuvėje dirbo jo draugo teta ir tokia veikla jam atrodė perspektyvi. Nusižiūrėjo tinkamas patalpas, ir jų savininkas sutiko jas užleisti, o nuomos mokestį paimti vėliau, kai jaunasis verslininkas kažką uždirbs. Tam žmogui Žydrūnas ir dabar yra labai dėkingas už parodytą pasitikėjimą.

Na, o pradiniam kapitalui, prekėms ir visiems kitiems reikalams pinigų pasiskolino iš tėvų, draugų bei giminių ir netrukus jo verslas startavo. „Tai buvo tikra verslo pradžia nuo nulio“, – konstatavo.

Sekėsi gerai, skolas netrukus grąžino ir netrukus atidarė daugiau prekybos vietų. Bet ką jis būtų daręs su skolomis, jei verslas būtų nenusisekęs? Žydrūnas atsakė: „Aš tiesiog buvau įsitikinęs, kad man turi sektis, ir nė negalvojau, kad gali būti kitaip...“

O ar artimieji nesakė, kad jis nelįstų, kur nereikia? Pasak vyro, tėvas jo sumanymu gal kiek ir abejojo, o mama jį labai palaikė. Tiesa, didelių galimybių padėti finansiškai neturėjo.

Netrukus Žydrūno verslas įsibėgėjo ir kurį laiką jam sekėsi tikrai gerai: parduotuvių „Naktida“ tinklas vis plėtėsi, prie jo jungėsi naujai kuriami barai, picerijos ir naktiniai klubai.

Nuosmukis iki dugno

Turbūt niekam ne paslaptis, kad naktimis dirbančios parduotuvės daugiausia prekiaudavo alkoholiniais gėrimais. Taigi kai buvo priimtas įstatymas, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. prekyba alkoholiu naktimis draudžiama, Žydrūno verslas buvo pasmerktas žlugti.

Tuo metu Žydrūnas jau turėjo šeimą – žmoną ir dvi mažas dukrytes. Dabar mergaitėms 8 ir 10 metų, tėtis su jomis nuolat bendrauja.

Po savo bankroto Žydrūnas nusivylė Lietuva ir iškeliavo laimės ieškoti į JAV. Bet jos ir ten nerado. Verslininkas pasakojo: „Taip, Amerikoje galima uždirbti ir prasigyventi, tačiau tam reikia pradėti nuo paprastų juodų darbų ir kokius 10 metų uoliai dirbti, kad pasijustum kažko pasiekęs. O aš nesijaučiau turintis tiek metų juodam darbui.“ Norėjo ir ten turėti savo verslą, bet ten įsitvirtinti emigrantui pasirodė pernelyg sudėtinga.

Amerikoje Žydrūnas pradžioje gyveno vienas, po pusmečio prie jo prisijungė žmona su vaikais, bet po metų visi grįžo į Lietuvą. Per bankrotą ir nesėkmingą emigraciją santykiai šeimoje buvo pradėję braškėti ir galiausiai jie išsiskyrė.

Štai tada ir prasidėjo juodžiausias Žydrūno gyvenimo etapas: rodės, nei verslo, nei šeimos, nei išvis nieko gero gyvenime nebelikę... Galvojo, kad jau pasiekė dugną. Tokia būsena tęsėsi apie metus. Ieškojo pagalbos ir pas psichologus, ir bažnyčioje. Išsikapstyti iš depresijos padėjo pastaroji.

Kaip jau minėta, tiesiog vieną dieną sėdėjo bažnyčioje ir mąstė apie gyvenimą. Gal todėl, kad bažnyčioje buvo senų žmonių, staiga sumanė, kad norėtų būti naudingas seniems žmonėms ir įkurti didelius gerus senelių namus.

Iš naujo atradus gyvenimo tikslą, iš depresijos išbristi buvo nesudėtinga.

Nusipirko pastatą-vaiduoklį

Po kurio laiko lankydamasis Ispanijoje žiūrinėjo lietuviškus nekilnojamojo turto skelbimus ir aptiko pigiai parduodamą aptriušusį pastatą Adutiškyje, nedideliame miestelyje Švenčionių rajone. Pajuto, kad tai gali būti būtent tai, ko reikia. Iš Ispanijos paskambino statybas išmanančiam draugui į Lietuvą ir paprašė nuvykti į Adutiškį ir pažiūrėti, ar įmanoma tą pastatą-vaiduoklį prikelti naujam gyvenimui.

Jau kitą dieną draugas pranešė, kad tą padaryti realu, tik darbo bus daug. Žydrūnas pasiryžo ir pastatą įsigijo.

Grįžęs į Lietuvą pats apsižiūrėjo pirkinį ir liko juo patenkintas – Adutiškio miestelis, esantis maždaug už 100 km nuo Vilniaus, pasirodė jaukus, su gražia bažnyčia ir daug gamtos. Pats pastatas kitam gal būtų priminęs šiukšliną, bet Žydrūnas mintyse jau matė, kaip jis atrodys vėliau.

Netrukus kibo į darbus. Kad paverstų didžiulę apgriuvusią sovietinę universalinę parduotuvę šiuolaikiškais senelių namais, prireikė trejų metų rimto darbo ir didžiulių investicijų. Pinigų po bankroto beveik neturėjo, tad vėl skolinosi, pardavė turtą, kurį dar buvo išlaikęs, o jo tėvai net užstatė savo butą.

Pagaliau praėjusių metų lapkritį naujieji senelių namai, oficialiai pavadinti Adutiškio reabilitacijos ir slaugos centru, paskelbė atidarymą.

Netrukus sulaukė pirmosios gyventojos. Tai buvo netolimame vienkiemyje gyvenusi močiutė – vietiniai žmonės Žydrūnui pakuždėjo, kad jai pačiai savimi pasirūpinti pernelyg sudėtinga, giminaičių ji neturi, tad tikrai reikia ją apgyvendinti senelių namuose. Kai verslininkas išsiruošė pas tą močiutę, buvo daug sniego. Pasirodė, kad automobiliu iki vienkiemio per užpustytą keliuką tiesiog neišeina privažiuoti. Kitą dieną į pagalbą atėjo vietinis gyventojas su visureigiu, bet ir jam pasirodė per sudėtinga pasiekti užpustytą močiutę. Galiausiai ją iki automobilio rogėse atgabeno ūkininkas su arkliu.

Belieka parduoti butą?

Dabar ta močiutė gyvenimu senelių namuose labai patenkinta. Jiems ji atiduoda savo nedidelę pensiją. Jos pragyvenimo išlaidoms padengti niekaip nepakaktų, bet jai, kaip ir dar keliems seneliams, suteikta galimybė slaugos centre gyventi lengvatinėmis sąlygomis.

Kiti gyventojai už pragyvenimą turi susimokėti daugiau. Šiuo metu pragyvenimo kaina tiems, kurie patys gali savimi pasirūpinti, siekia 490 eurų per mėnesį, o tiems, kuriems reikia rimtesnės slaugos – 690 eurų per mėnesį. Žydrūnas tikino, kad tokia kaina už apgyvendinimą privačiuose senelių namuose – mažiausia Lietuvoje. Kadangi reikia mokėti atlyginimus personalui, išlaikyti patalpas, ruošti maistą ir pan., mažesnės kainos nustatyti niekaip neišeitų.

Visgi tokios kainos, net jeigu jos mažiausios Lietuvoje, daugeliui Lietuvos senelių ir jų artimųjų atrodytų labai didelės... Ką Žydrūnas galėtų jiems patarti? Jo patarimas daugeliui turbūt nepatiks, bet jis skambėjo taip: „Mūsų seni žmonės laikosi labai įsikibę savo būstų, kuriuos būtinai nori perduoti savo vaikams ar kitiems giminaičiams. Tačiau kai kuriais atvejais būtų geriau savo butą parduoti ir gautus pinigus išleisti oriai senatvei. Būtent taip daro žmonės Vakarų šalyse – nebūtinai jų pensijos labai didelės, tiesiog jie kitaip tvarko nekilnojamojo turto reikalus. Esu nusiteikęs ir lietuvius padrąsinti ir keisti požiūrį.“

Svarbiausia – žmoniškas bendravimas

Visą gruodį Adutiškio slaugos centre ir gyveno vienintelė močiutė, iš vienkiemio atvežta arkliu. Šiemet jie sparčiai pildosi. Dabar centre gyvena apie 30 senjorų, vietų iš viso yra apie 80. Žmonių susidomėjimas pastaruoju metu labai didelis, tad tikėtina, kad jos visos palengva užsipildys.

Įdomu tai, kad visos patalpos buvo apstatytos gerų žmonių dėka. Tiesiog Žydrūnas išplatino socialiniuose tinkluose filmuką, kuriame buvo matyti, kaip atrodo tuščios patalpos, ir paskelbė, kad naujai besikuriantys senelių namai mielai priimtų žmonėms nereikalingus baldus ir kitus buities reikmenis. Žmonės mielai dovanojo lovų, kėdžių, kilimų ir kitų reikalingų daiktų.

Pasak verslininko, pastaraisiais metais jis susiduria su tikrai daug gerų žmonių. Štai ir Švenčionių savivaldybė, norėjusi rajone turėti tokį objektą, maloniai padėjo tvarkyti reikiamus dokumentus.

Žydrūnas prisipažino, kad buvo neramu dėl to, kaip klostysis personalo paieškos, bet jos buvo sėkmingos: įdarbinta daug vietinių moterų, ir jos pasirodė tikrai patikimos darbuotojos. Darbuotojoms buvo prisakyta, jog, kad ir kas benutiktų, jos su klientais bendrautų švelniai ir maloniai. „Gal ir negražu apie tai kalbėti, bet neretai seni žmonės pas mus atvyksta, valstybinių gydymo įstaigų personalo savotiškai sužaloti – aprėkti ar kitaip prigąsdinti. O juk jiems labai svarbu, kad su jais personalas bendrautų žmoniškai“, – pabrėžė pašnekovas.

Na, o dėl medicininės priežiūros senelių namai pasirašė sutartį su Švenčionių rajono ligonine, ir medikai senoliais tinkamai pasirūpina.

Artimiesiems labai palengvėja...

Dabar senelių namuose gyvenančių žmonių amžius – nuo 70 iki 94 metų, moterys sudaro maždaug 60 proc. gyventojų. Yra ir gyventojų pora – vyras su žmona.

Dažnai dar labiau nei seneliai nauju gyvenimo etapu lieka patenkinti jų artimieji. „Turbūt niekam ne paslaptis, kad kartais rūpinimasis senais žmonėmis, kuriuos reikia slaugyti, jų artimuosius labai prislegia. Artimiesiems sunku susitaikyti su tuo, kad senoliai, kurie prastai jaučiasi, galbūt nuolat jaučia skausmą, dėl to gali tapti irzlūs ir priekabūs. Ir neretai būna taip, kad nors vaikai ir tėvai vieni kitus myli ir nori vieni kitiems tik gero, jie vis tarpusavyje pykstasi...“, – sakė pašnekovas.

Visgi Lietuvoje gajus požiūris, kad senus žmones į prieglaudas atiduoda tik blogi vaikai, o geri vaikai jais rūpinasi patys, kad ir kas benutiktų... Į tai Žydrūnas atsakė: „Toks požiūris atėjo iš sovietmečio, kai senelių namai buvo tikrai baisios būklės. Tuomet jie laikyti paskutine stotele, į kurią nuvažiuoji – ir miršti. O dabar įstaigose sąlygos visai kitokios, žmonės gali čia maloniai leisti laiką ir pasidžiaugti gyvenimu. Jeigu žmogui reikia nuolatinės medikų bei slaugytojų pagalbos, juo dažnai pasirūpinama dar geriau, nei tą daro tinkamo pasiruošimo neturintys artimieji. Tikrai matėme ne vieną atvejį, kai pas mus pateko visai suvargęs žmogus, o po kelių savaičių kvalifikuoto rūpesčio jis tapo daug energingesnis ir linksmesnis.“

Tikriausiai seni žmonės daugiausia kalba apie savo sveikatą? „Labiausiai jie mėgsta kalbėti apie tuos laikus, kai buvo jauni ir laimingi“, – sakė save darbe su senukais iš naujo atradęs verslininkas, jau svarstantis ir galimybę plėstis į kitus miestus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.