Draugai ir bičiuliai
Užsukę į svečius, bendruomenės narius randame pietaujančius. Prisėdame prie stalo kartu. „Arkos“ vadovas Gedas Malinauskas sako, kad bendri pietūs – ypač svarbi dienos dalis. „Tai – ne tik valgis, bet ir galimybė pasikalbėti, pasidalyti mintimis. Kaskart pietus pradedame ir baigiame bendra malda. Beje, meldžiamės ne tik žodžiais, bet ir gestais – ne visi mūsų bendruomenės nariai kalba“, – aiškina G. Malinauskas.
Pietus virtuvėje ruošia visi – ir draugai, ir bičiuliai. Draugais čia vadinami darbuotojai, bičiuliais – „Arką“ lankantys negalią turintys žmonės.
Virtuvėje darbuotis ypač patinka Antaninai. Mergina į „Arkos“ bendruomenę kartą per savaitę atvyksta iš socialinės globos namų. Dar Antaninai patinka eiti pasivaikščioti po apylinkes, ji mėgsta piešti, lipdyti iš molio. Mergina gražiai mezga, nors sako, kad ši veikla jai nėra prie širdies. Vis dėlto vadovas pasakoja, kad ji mielai prisidėjo megzdama kojines benamiams, kurias „Arkos“ bendruomenės nariai vežė į „Caritą“. Ji taip pat mezgė skiautes bendram kūriniui – antklodei projekte „UŽ Europą“.
Tvirta, atletiška mergina mėgsta sportuoti, važinėti dviračiu. Ypač didelį įspūdį tiek Antaninai, tiek kitiems „Arkos“ bičiuliams paliko savaitgalio kelionė į Šiluvą. „Viso kelio vien tik dviračiais nenuvažiavome. Mynėm patys, tada mus truputį paveždavo automobilis. Taip keliavome visą dieną“, – pasakoja Antanina. Dar jai patinka bėgioti, slidinėti, žaisti krepšinį.
Krepšinio sirgalius – ir kitas „Arkos“ bendruomenės narys Mantas. Jis – Kauno „Žalgirio“ ir „Šiaulių“ krepšinio komandų aistruolis, nepraleidžiantis nė vienų rungtynių, kur žaidžia jo favoritai. „Bėda, kai žaidžia abi komandos kartu. Tada šiauliečiams tenka pasitraukti į šalį, sergu už „Žalgirį“, – šypsosi vaikinas.
Kitaip nei Antanina, Mantas „Arkos“ bendruomenėje lankosi kasdien. Žemuosiuose Šančiuose gyvenantis vaikinas atvyksta autobusu, keliauti tenka per visą Kauną. Tačiau jis sako, kad tai daryti verta – čia susirado daug naujų draugų ir bičiulių.
Mantui labai patinka darbuotis kieme esančiame darže. Praėjusią savaitę visi kartu sodino burokus, sėjo salotas. „Darže darbų daug. Daržoves reikia laistyti, ravėti, prižiūrėti. Rudenį visi kartu nuimame derlių. Pasiskirstome darbus pagal tai, kas kam labiau patinka“, – pasakoja vaikinas. Pačių užsiaugintas daržoves bendruomenės nariai konservuoja ir valgo visą žiemą.
Sieja ypatingas ryšys
Mantas sako, kad kasdien ateiti į bendruomenę jį skatina ypatingas jos narių tarpusavio ryšys, gražus bendravimas. „Čia gera, čia širdis atsiveria. Dažniausiai būnu su geriausiu draugu Mariumi, jam ir išsakau savo slapčiausias mintis“, – atvirauja vaikinas.
Tiek jam, tiek Antaninai labai patinka švęsti draugų ir bičiulių gimtadienius, kitas šventes. Visi kartu pamini šv. Velykas, Kalėdas. Mantas pasidžiaugia, kad vedė rudenį vykusį „Talentų šou“, kur taip pat ir dainavo. Renginys organizuotas kartu su savanoriais iš Kauno arkivyskupijos jaunimo centro. Jie padėjo ruoštis šventei, mokė dainų. Mantui taip pat patinka giedoti giesmes, dalyvauti šv. Mišiose. Ypač jį pradžiugina bendra malda, kai visi vieni kitiems siunčia degančią žvakę kartu su asmeniniais palinkėjimais.
Vaikinas taip pat mėgsta kartu su draugu Pauliumi gaminti žvakes. Su jų gamybos procesu susipažįstame apsilankę žvakių dirbtuvėlėse. Vadovaujami Pauliaus, vieni kruopščiai smulkina parafiną, kiti jį lydo ir pila į specialias formas. Kad būtų gražiau, į formeles pridedama ir įvairiaspalvių parafino gabaliukų. „Šiuo metu gaminame žvakes Kaune vyksiančioms „Hanza“ dienoms. Prekiaujame jomis prie bažnyčios, prie parduotuvių, taip pat mugėse. Tai – vienas perkamiausių mūsų dirbinių“, – aiškina Paulius.
G. Malinauskas pasidžiaugia, kad, atėję į bendruomenę, dirbti pradeda net tie, kurie anksčiau nemokėjo nieko. „Buvo atvejų, kai bičiuliai pirmą kartą į rankas paėmė peilį, žirkles, mokėsi pjaustyti, karpyti. Dažnai tėvai ir artimieji už šiuos žmones namuose padaro viską. Anksčiau net ir specialistai apibrėždavo, ką turintys intelekto negalią gali ir ko niekada negalės, tėvams likdavo susitaikyti. Dabar keičiasi ir tėvų požiūris – pastebėjau, kad jie labiau moko savo vaikus savarankiškumo“, – sako bendruomenės vadovas.
Jo teigimu, darbas šiems žmonėms ypač svarbus, dirbdami jie jaučiasi orūs ir pripažinti. Šiuo metu keletas „Arkos“ bendruomenės narių bando asistento darbą fotografijos galerijoje miesto centre. „Tokiu būdu mūsų bičiuliai išbandys save. Kol kas darbuosimės savanoriškai, tačiau ateityje būtų smagu, jei jie būtų įvertinti ir gautų atlygį“, – kalba G. Malinauskas.
„Arkos“ nariai stengiasi gražiai bendrauti su apylinkių gyventojais. Jie pagelbsti vyresnio amžiaus žmonėms nudirbti ūkio darbus, pasisiūlo nuvalyti langus, kviečiasi į svečius, drauge švenčia šventes.
Svarbus bendruomeniškumo jausmas
G. Malinauskas pabrėžia, kad pagrindinė „Arkos“ misija – ištraukti intelekto negalią turinčius žmones iš namų, iš aplinkos, kur jie gyvena, išmokyti būti bendruomenėje, kartu su visais. „Ne mažiau svarbu atskleisti aplinkiniams, kad neįgalūs žmonės turi dovaną. Dažniausiai tos dovanos nepastebimos, lengvai užmirštamos, tačiau, pažvelgus įdėmiau, jos puikiai matomos“, – įsitikinęs bendruomenės vadovas.
Dar viena „Arkos“ misija – visiems kartu leistis į bendrystės nuotykį. „Ryšys iš šios bendrystės – abipusis. Bendrauti reikia tiek turintiems negalią, tiek mums, jos neturintiems. Mes dažnai manome, kad turime daug draugų, tačiau labai dažnai mums trūksta tikro žmogiškojo ryšio. Jo ieškoti stengiamės visi kartu“, – kalba G. Malinauskas.
Dar vienas svarbus dalykas, kurį „Arkos“ bendruomenė rodo pasauliui – skirtingi žmonės gali būti kartu. Ne kaip paslaugų teikėjai ir gavėjai, bet kaip lygiaverčiai partneriai. „Jei tikime, kad Dievas nesuklydo, sukurdamas kitokį žmogų, tai jis skyrė misiją jam burti aplink save bendruomenę. Be kitokių žmonių nebūtų ir mūsų bendruomenės“, – aiškina G. Malinauskas.
Būnant kartu reikia prasmingos veiklos. Kiekviena diena „Arkos“ bendruomenėje pradedama malda, po jos visi kimba į darbus. Visi žino, ką tądien darys, tačiau atsižvelgiama ir į kiekvieno poreikius, pageidavimus. Čia nėra viršesnių, bet kokius sprendimus visi priima drauge. Pasak G. Malinausko, nuo institucijų jų bendruomenė ir skiriasi labai asmenišku tarpusavio ryšiu. Visiems „Arkos“ nariams svarbios tradicijos, svarbus jausmas, kad kažkam priklausai. Labai svarbu ir tai, kad visi jaustųsi lygūs. Pasak G. Malinausko, išmokti dirbti kartu, nevadovaujant ir nenurodinėjant, reikia mokytis visiems.
„Labai lengva perimti iniciatyvą, viską nuspręsti pačiam, bet stengiamės to nedaryti. Priimdami sprendimus, visada balsuojame. Taip buvo ir prieš praėjusių metų kalėdinį karnavalą. Visiems bičiuliams išdalijome lapus, kad kiekvienas nupieštų, kokios šventės nori. Daugumoje piešinių, žinoma, buvo eglutė, Kalėdų senelis, dovanos, tik viename – gėlės. Visi balsavome – kokia bus šventės tematika. Sprendimas mums buvo netikėtas – gėlės. Žinoma, kilo vidinis pasipriešinimas – galbūt reikėtų laikytis tradicijų, įprastos simbolikos... Tačiau susitaikėme su daugumos valia. Gėlėmis puošėme patalpas, kalėdinius kostiumus. Tokiu būdu įgyvendinamas lygybės principas“, – šypsosi G. Malinauskas.
Pasak jo, lygybės svarbą pabrėžė ir „Arkos“ įkūrėjas Žanas Vanjė, teigęs, jog neužgožiantis bendrystės santykis padeda išsilaisvinti, priimti savo negalias ir trūkumus. „Dievas mus sukūrė netobulus tam, kad mums reikėtų jo ir draugų pagalbos“, – aiškina bendruomenės vadovas.
G. Malinauskas neslepia, jog, būnant kartu, pasitaiko ir pykčio, ir kitų neigiamų emocijų, bet po jų labai svarbu susitaikyti: „Taip žmonės keičiasi, tampa geresni, išmoksta kantrybės, mokosi mylėti žmones tokius, kokie jie yra. Kartais mums labai norisi perdaryti aplinkinius pagal save, tačiau turime mokytis priimti kiekvieno kitoniškumą.“
Nori ateiti
Per savaitę į „Arkos“ bendruomenę ateina 28 žmonės. Su jais kartu būna 4 asistentai ir dirbtuvių vadovė, taip pat kasdien ateina bent po du savanorius. Pasak G. Malinausko, savanorystės idėjos Lietuvoje vis labiau populiarėja, vis dažniau šios misijos imasi ir vyresnio amžiaus žmonės. Be to, savanorių atvyksta ir iš kitų šalių.
„Arkos“ bendruomenėje sutinkame vokietę Rebeką – prieš kurį laiką ji čia penketą mėnesių savanoriavo, o dabar sugrįžo aplankyti čia susirastų draugų ir bičiulių. „Studijuoju istoriją, daug buvau girdėjusi apie Baltijos šalis, todėl norėjosi su jų istorija susipažinti iš arčiau. Savanoriaudama „Arkos“ bendruomenėje geriau pažinau Lietuvą, o iš „Arkos“ narių gavau daug svarbių gyvenimiškų pamokų“, – sako Rebeka.
Meno mokyklą baigęs Aidas bičiulius moko lipdyti iš molio. Jaunam vaikinui darbas bendruomenėje padėjo atrasti save. „Čia man patinka neskubėjimas gyventi. Patinka įsijausti ir pamatyti akimirką, išvysti pasaulį iš kitos perspektyvos. Būdamas su kitokiais žmonėmis, mokausi ramybės, paprastumo“, – sako Aidas.
G. Malinausko teigimu, bendruomenėje visi tampa vieni kitų mokytojais. „Mes bičiulius mokome savarankiškumo, jie mus – nuoširdumo, paprastumo, gyvenimo džiaugsmo. Kai kurių mūsiškių gyvenimo istorijos tragiškos, tačiau jie vis tiek moka džiaugtis net ir smulkmenomis. Bendrystės jausmas mus suvienija ir skatina būti kartu“, – pabrėžia bendruomenės vadovas.
