Kodėl ne maža Lietuvos ligoninė ar bet kuri kita Europos šalis? Jaunas vaikinas portalui lrytas.lt pasakojo: tik pamatęs, kad skurdžiai gyvenantys žmonės sudaro didžiąją šalies dalį, įvertini, ką iš tikrųjų turi.
Artūras į pokalbį atskubėjo tiesiai po paskaitų ir dalyvavimo cezario pjūvio procese. „Viskas pavyko sklandžiai! Vaikinai į tai žiūrėjo visiškai įprastai, kaip ir darbo dalį, merginos buvo kiek labiau susimąsčiusios, tylios. Neįtikėtinas momentas“, – prisipažįsta Artūras.
Mediciną jis pasirinko neatsitiktinai. Nuo vaikystės klausydavo dėdės anesteziologo, taip pat Artūro, istorijų. Vaikino sesuo irgi tapo gydytoja, todėl sprendimas tapti mediku nieko nenustebino.
Vienu metu jis svarstė apie informacines technologijas, tačiau suprato norintis dirbti su žmonėmis, ypač vaikais: „Tėvai irgi visuomet sakydavo: jei gali būti geras žmonėms ir paskirti dalį savęs geram tikslui – daryk tai.“
Kaip kilo mintis geram tikslui save paskirti tolimajame Ekvadore, klausiu Artūro. Pasirodo, jo sesuo du kartus atliko praktiką Meksikos ligoninėse, tačiau pats nusprendė vykti ten, kur mažiau pažįstama šalies kultūra ir laukia didesni iššūkiai. Pernai pradėjęs mokytis ispanų kalbos jau žinojo, kad išvažiuos į Pietų Ameriką.
Ekvadoras – chaosas ir nežinomybė
„Pirmas įspūdis vos nuvykus: didelis chaosas ir žmonių skruzdėlynas. Ekvadore esi labai matomas, nes tu aukštesnis, baltasis – gringo. Daugelis gali pasinaudoti proga ir paprašyti daugiau pinigų už prekes, reikia elgtis atsargiai. Jei Italijos Neapolis atrodo nešvarus miestas, tai čia buvo kitoks nešvarumo įspūdis. Norėjau nežinomybės, ją gavau iškart“, – pirmąsias Ekvadoro akimirkas prisimena vaikinas.
Prieš tai kelionė prasidėjo keistomis nesėkmėmis: prieš išskrendant atšaukė skrydį, todėl teko laukti dvi dienas, tuomet Ekvadore pasimetė bagažas, pirmąją dieną reikėjo ieškoti kelio į laikinus namus.
Atvykus bagažui nebeliko trečdalio Artūro daiktų, todėl pirmąją savaitę praleido gyvendamas įtampoje. Tačiau nusprendė – jei taip jaudinsis dėl visų materialių dalykų, neišnaudos savo laiko tinkamai. Tuomet pradėjo mėgautis, kur yra ir ką patiria.
Kiekvieną darbo dieną maždaug šešias valandas jis praleisdavo ligoninėje. Prieš tai rytai prasidėdavo perkrautais autobusais ir valandos kelione: „Kasryt kovodavau už tinkamą autobuso bilieto grąžą, nes kai kurie ekvadoriečiai bando tave apgauti.“
Iš pradžių Artūras dirbo su vaikais ir susidurdavo su tipiniais atvejais: viduriavimu, vėmimu. Vėliau jis perėjo į chirurgijos skyrių ir dalyvaudavo pilvo organų, akių, traumatologinėse operacijose. „Tekdavo siūti ir žaizdas, ypač kai žmones sužeisdavo gatvėje jiems bandant apginti savo turtą“, – Ekvadoro realybę apibūdina vaikinas.
Gydytojas negali būti robotas
Pirmomis savaitėmis, prisipažįsta, buvo sunku kalbėti tik ispaniškai, tačiau dauguma medicininių terminų yra lotyniški, jis taip pat turėjo ispanų pagrindus. Ligoninėje iš viso buvo šeši studentai, dauguma – iš Europos, todėl lietuvis nesijautė vienišas.
Kaip tokioje kontrastų šalyje sekėsi tvarkytis su emocijomis matant žmones po nelaimių? Artūras sako, kad dar nėra patyręs įtempto ligoninės ritmo, bet pajautė kad gydytojams Ekvadore yra labai svarbu suteikti pacientams komfortą: „Gal nebūtinai išgydyti ligą, bet tuo metu suteikti ramybę. Nori nenori emocijos atsiranda ir tai nėra blogai – gydytojas juk negali būti robotas ir dirbti mechaniškai.“
Visgi viena istorija medicinos studentą palietė giliau. Anot Artūro, senesni žmonės dažnai kenčia nuo įvairių lūžių, ir jeigu kaulas laiku neatstatomas į pradinę padėtį, žmogus praranda normalaus judesio galimybę. Kartą atvyko močiutė su blogai sugijusiu žastikaulio lūžiu – jai tada buvo devyniasdešimt metų.
„Europoje gydytojai dažnai nerizikuoja operuoti tokio amžiaus pacientų, nes atsiranda didelių grėsmių. Šeima gavo patarimą iš užsienio specialistų, kad operuoti verta, tačiau mūsų ligoninės gydytojas manė kitaip.
Įvyko stiprus ginčas, todėl buvo labai sunku sėdėti kambaryje ir nesikišti. Supratau abi puses, tačiau gydytojas galėjo parodyti daugiau empatijos. Pacientų ir gydytojų kontaktas turi būti paremtas abipuse pagarba“, – pabrėžia pašnekovas.
Neabejotinai – kontrastų šalis
Studentas gyveno pasiturinčių žmonių rajone pas šeimą, sutikusią jį priimti. Įėjimas į rajoną buvo saugomas vaizdo kameromis, namų kvartalas apstatytas kelių metrų cementine siena, šalia jos – elektrinė tvora.
Tai jam sukėlė izoliuotumo jausmą: „Pajaučiau, kad gyvenu savame burbule. Mano zonoje viskas gražu, žolė palaistyta, yra vaikų parkas, tačiau vaikų nėra. O paėjęs 100 metrų už tvoros pamatai vargingų šeimų vaikus, pardavinėjančius vaisius kartu su mamomis.“
Ekvadorą jis vadina kontrastų šalimi. Dar prieš kelionę perskaitęs Ernesto Che Guevaros knygą „Motociklininko dienoraštis“ apie medicinos studento kelionę motociklu po Pietų Ameriką, savo akimis norėjo pamatyti aprašytus gyvenimo skirtumus.
„Praėjo daugiau nei 60 metų po kelionės, tačiau klestinčios socialinės nelygybės reiškinių galima pamatyti ir dabar. Kita vertus, Pietų Amerikos gamta įspūdinga – džiunglės, gyvūnai, kalnai, paplūdimiai.
Bet gražiausi ten man buvo žmonės. Pamenu, kai gatvėje grodavo muzika, senukai pradėdavo šokti, linguoti. Kartą netyčia pradėjau judinti klubus ir viena močiutė pakvietė mane šokiui. Tai leido išeiti iš komforto zonos. Stengiausi tai daryti nuo pirmosios dienos“, – sako pašnekovas.
Paskutinę praktikos dieną jis apibūdina kaip liūdnai gražią. Įsėdęs į taksi suprato, kad su tuo vairuotoju kartą jau važiavo. Jis prisiminė, kad keleivis yra iš Lietuvos ir labai maloniai bendravo. Kelionė taksi būdavo geriausia ispanų kalbos mokykla, juokauja Artūras.
Po mėnesio, praleisto Ekvadore, jis nusprendė vienas pakeliauti po Peru ir Boliviją, kuri paliko didelį kultūrinį įspūdį. Keliauti be draugų jam nebuvo didelis iššūkis: „Buvo taip gera būti prie vandenyno ir vienam skaityti knygą, pailsėti nuo žmonių. Vėliau susipažinau su kitais keliautojais. Pirmasis „labas“ visuomet yra sunkiausias, bet reikia į tai žiūrėti paprastai – nusišypsoti, pasakyti komplimentą ir susipažinti.“
„Tik grįžęs supratau, kiek daug iš tiesų turiu“
Per vasarą jam labiausiai trūko artimųjų ir lietuviškų koncertų. Buvo momentų, kai svajojo porą naktų praleisti lietuviškoje gamtoje su palapine (grįžęs tą ir padarė). Gastronominiai skirtumai taip pat nustebino – jeigu Lietuvoje daug ką gaminame iš bulvių, Ekvadore karaliauja bananai. Kepti, trinti, gruzdinti, egzistuoja netgi atskiras bananų traškučių skyrius parduotuvėse.
Tiek Ekvadoras, tiek Peru ir Bolivija paliko didžiulį įspūdį, bet Artūras norėjo grįžti namo ir savo misiją tęsti čia. Lietuvoje apie skurdžiai gyvenančius žmones būsimas medikas susimąstydavo retai. Dabar Artūras gyvena idėja, kad norėtų prisidėti prie vietos pokyčio ar bent apie jį kalbėti.
„Vos grįžęs supratau, kiek daug nereikalingų daiktų turiu ir juos galiu atiduoti kitiems žmonėms, po truputį tai darau. Tai vienas iš mažų pasikeitimų ir mano viduje, ir kambaryje. Dabar jaučiu, kad labiau kontroliuoju save.
Po kelionės suvokiau, kad Lietuvoje turime daug neišsakytų minčių, mums trūksta atvirumo. Pirmąją savaitę grįžus į gimtinę norėjosi sveikintis su visais, nes Ekvadoro gatvėse kiekvienas pasisveikindavo, nusišypsodavo.
Ekvadoro ligoninėje gal manęs ir nepasiges, tačiau tai buvo neįkainojama patirtis man pačiam. Dabar mintyse sukasi Afrika – yra regionų, kur gydytojų pagalba yra gyvybiškai reikalinga ir savo žinias galima panaudoti kasdienėje praktikoje. Skurdas ir socialinė nelygybė Pietų Amerikoje paskatino mane dar labiau vertinti tai, ką turiu čia. Gal tai dar labiau sujauktų smegenis ir grįžčiau kitoks.
Savo ateitį planuoju Lietuvoje, bet vėliau norėčiau pasavanoriauti ir kitose medicinos organizacijose užsienyje. Kartais lengva užsisukti rutinoje, o savanorystė yra ne tik būdas padėti kitiems, tačiau ir galimybė įprasminti save“, – įsitikinęs A.Bobin.
