Štai kaip apie savo būklę pasakoja Rasa: „Gydymas man jau netaikomas, jau išnaudojau visas gydymo galimybes Kaune. Vėžys ėda audinius, jie griūna, susidaro nekrozės, kurios sukelia uždegimus, pūlinius ir t.t. Praeitą savaitę buvo atlikta operacija. Jos metu buvo pašalinti pūliniai, nekrozės, šiek tiek kramtomųjų raumenų. Situacija išties sudėtinga ir blogėjanti. Pas mane nėra vienos pusės žandikaulio kaulo, pusės gomurio, dalies kramtomųjų raumenų, krenta dantys, deformuotas liežuvis. Taip pat deformuojasi veidas, viena veido pusė dėl naviko progresavimo patinusi.“
Rasos liga prasidėjo seniai, maždaug 2007 m. Burnos gale, ten, kur būna angina, jai pradėjo niežėti, po kurio laiko atsirado mažas guziukas. Jis vis augo, didėjo, bet Rasai neskaudėjo, kalbėti ir valgyti jis netrukdė. Moteris vis nueidavo LOR gydytojams, bet jie traukdavo pečiais, nežinodami, kas tai. Buvo paimtos kelios biopsijos, kurios vėžinių pakitimų nerodė. Ligos paieškos tęsėsi metų metus.
„Aš ir pati nieko blogo negalvojau, tuo labiau, kad šeimoje ir giminėje niekas nesirgo onkologine liga, tik viena senelė iš tėčio pusės labai seniai mirė nuo skrandžio vėžio. Iš mamos puės seneliai nugyveno beveik po 100 metų, dėdės ar tetos, būdami pensijinio amžiaus, rimtų skundų dėl sveikatos neturėjo“, – sakė Rasa.
Ir pridūrė, kad visi tyrimai, kuriuos jai darė, rodė, kad ji sveika kaip ridikas. Ir pati jautėsi pilna energijos, jėgų, augino tris vaikus, lėkė, dirbo ir mokėsi.
Visgi po truputį tas guziukas virto į mėsos gabalą burnoje, atsirado skausmai, kuriuos moteris malšino vaistais, o biopsijos vėl nieko nerodė. Moters būklė vis blogėjo, kol burnoje atsivėrė didelės žaizdos.
Galiausiai 2014 metų liepos mėnesį biopsijai audinys buvo paimtas tiesiai iš žazdos ir paaiškėjo diagnozė: 4 stadijos plokščialąstelinė karcinoma.
Tada greitai paskirtas gydymas: agresyvi chemoterapija ir 35 kartai spindulinės terapijos (švitinimo). Du mėnesius Rasa valgė per zondą, įvestą tiesiai į skrandį. Gydymas buvo sėkmingas, liga atsitraukė, viskas, atrodė, vėl krypsta į gerąją pusę.
Vėžys grįžo su trenksmu
Tačiau kai moteris atsistojo ant kojų, antros stadijos vėžys buvo diagnozuotas jos mamai. Skirta chemoterapija, bet gydymas nebuvo sėkmingas ir po 10 mėnesių mamos ji neteko. Palaidojus mamą, po 2 savaičių sužinojo, kad tėčiui ūminė leukemija, ir taip pat po 10 mėnesių neteko ir tėčio. „Begalinis sievartas, ašaros, liūdesys davė savo ir po 1,5 metų mano vėžys grįžo su trenksmu“, – sakė Rasa. Ir prasitarė, kad tuo metu dar ir skyrėsi su vyru, tik dabar nebenori apie tai šnekėti.
Vėl prasidėjo chemoterapija, trukusi beveik dvejus metus, iki 2018 m. gruodžio. Moteris savo kailiu išbandė visus Lietuvoje skiriamus kompensuojamus vaistus nuo vėžio – po kurio laiko jie padeda nebeveikti ir reikia juos keisti kitais.
Tada Rasa susirado gydymą Vokietijoje, fotodinaminę terapiją, tai yra, gydymą lazeriui. Gydymui Vokietijoje jai pinigų paaukojo neabejingi Lietuvos žmonės. Po gydymo ji pajuto pagerėjimą, toje vietoje, kuri buvo šviečiama lazeriu, naviko nebeliko. Tačiau po to vėžys perėjo į žandikaulį ir čia jo su lazeriu neišeina pasiekti.
Dabar moteris gauna tik palaikomuosius vaistus, kurie yra brangūs ir nekompensuojami.
„Nuo spindulinės terapijos ir dėl paties naviko visiškai sugriuvo viena pusė žandikaulio, aš jo nebeturiu, dėl to visą veidą suka į vieną pusę, skauda. Taip pat sugriuvo visa vidinė ausis su viskuo, kas jai priklauso: eustachijaus vamzdžiu, klausos kauliukais. Ten yra tik skylė, per kurią eina oras. Dėl to man dar sunkiau valgyti ir kalbėti. Valgyti galiu tik maltą sriubos konsistencijos maistą. Kalbant oras eina ir per nosį, todėl žmonėms sunku suprasti, ką kalbu, kad būtų aiškiau, turiu užsikimšti nosį. Gerdama skysčius, taip pat turiu užversti galvą arba užkimšti nosį ranka, nes kitaip viskas ištekės per nosį“, – raštu į klausimą apie savo kadienybę atsakė Rasa.
Kiekviena diena – laimė
Moteris teigė, kad su visais nepatogumais galima susigyventi, kitiems dar blogiau būna. Jai svarbiausia, kad ji vis dar gyva ir jos vaikai vis dar turi mamą. Kasdien padėkoja Dievui, kad pavyko nugyventi dar vieną dieną.
„Vaikai yra mano variklis, stiprybė ir akių šviesa. Nesakau, kad jie auksiniai, visko būna, jie juk irgi pavargo 5 metus gyventi nežinioje ir nerime. Jiems, manau, dar sunkiau nei man. Tik jie to neparodo, užsideda tam tikras kaukes“, – pasakojo trijų vaikų mama.
Dabar ji gyvena su trylikamečiu sūnumi, vyresni vaikai jau suaugę ir gyvena atskirai. Seniau moteris dirbo drabužių konstruktore. Dar neseniai, norėdama prisidurti lėšų pragyvenimui prie savo neįgalumo pašalpos, vaiko pinigų ir skurdžių „alimentų“, imdavosi vieno kito užsakymo, bet dabar tam jau nebeturi jėgų.
Beveik visą laiką jaučia skausmą, be to, reikia rūpintis maistu. Dažniausiai ji būna namuose, tvarkosi buityje, bet daro tik fiziškai nesunkius darbus, nes sunkesniems neturi jėgų. „Taip, maistą ruošiu pati, namus tvarkau pati, atrodytų, kad gyvenu pakankamai normalų gyvenimą, kol kas dar galiu vairuoti automobilį“, – sakė moteris.
Ji pasidžiaugė, kad dar gali nueiti į parduotuvę, tik jeigu išvyksta ilgesniam laikui, turi pasiimti paruošto maisto, kad galėtų pavalgyti.
„Kartais apima labai slogi nuotaika, bet stengiuosi neprarasti vilties, vis galvoju , kad man pavyks, turi pavykti. Pesimizmas užplūsta retai, nes vis dar tikiu, kad man pavyks ligą bent kažkuriam laikui pristabdyti. Labai padeda malda, tikėjimas. Net pati nežinojau, kad galiu turėti tiek stiprybės“, – sakė moteris.
Ir kitiems, susidūrusiems su sunkiomis ligomis, ji nori palinkėti niekada neprarasti vilties ir tikėjimo, nepasiduoti blogoms mintims ir nieko dėl savo ligos nekaltinti.
Norintieji Rasą paremti finansiškai ar morališkai tą gali padaryti čia:
