Vitalijus augo Jonavoje katalikiškoje šeimoje, kurioje tikėjimas nebuvo svarbus. Kai jam buvo 13-14 m., jo šeima išgyveno sunkų laikotarpį: tėvas motiną paliko vieną su trimis vaikais, ir jie net neturėjo kur gyventi. Tuomet jų buvusi kaimynė, ortodoksų (dar vadinamų „pravoslavais“ arba „stačiatikiais“) tikėjimo moteris, jų šeimai daug padėjo.
„Ji buvo nuostabus žmogus, ir, nors savo gyvenimo tiesų nepiršo, mačiau, kaip gražiai ji gyveno. Tai mane įkvėpė susidomėti jos išpažįstamu tikėjimu. Pasakiau sau, kad ir aš noriu būti bendruomenėje, kuri ugdo tokius puikius žmones“, – atsiminė Vitalijus.
Taigi netrukus jis nusprendė atsiversti į ortodoksų tikėjimą. Pabrėžia ne protestavęs prieš katalikų bažnyčią, o tiesiog pradėjęs gyventi krikščioniškai – seniau nesimelsdavo ir bažnyčioje nesilankydavo. Vienus labiau traukia vakarietiška, kitus – rytietiška krikščionybės forma, o jis tikriausiai visuomet buvo Rytų žmogus.
Kadangi buvo krikštytas katalikų bažnyčioje, bet Pirmosios Komunijos nepriėjęs ir Sutvirtinimo sakramento nepriėmęs, galėjo tapti ortodoksu, priimdamas Sutvirtinimo sakramentą cerkvėje.
Religija jį taip įtraukė, kad įsisvajojo gyventi vienuolyne ir tapti vienuoliu. Beveik kiekvieną savaitgalį iš Jonavos važiuodavo į Vilnių, Šv.Dvasios vienuolyną, o nuo 1991 m. kovo 11 d. jame ir apsigyveno. Iki tol dar bandė mokytis Jonavoje metalo tekintojo specialybės, bet mokslus metė (dabar mano, kad pasielgė neišmintingai), nes norėjo kuo greičiau atsidurti vienuolyne.
Iš vienuolyno po metų išvyko studijuoti į Minsko dvasinę seminariją Žirovičių vienuolyne, vėliau baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, nes Lietuvoje ortodoksų bendruomenė ganėtinai maža ir mokymo įstaigos išlaikyti negalėtų.
– Ko jus taip traukė į vienuolyną?
– Gal tai buvo paauglystės romantika, bet labai norėjau tapti vienuoliu. Įstojau į noviciatą tam ruoštis, bet po pusantrų metų įstojau į seminariją, o ją baigęs nusprendžiau tuoktis. Po to 1995 m. gruodį buvau įšventintas diakonu ir kunigu. Tuoktis galima iki įšventinimo, jei nebūčiau to padaręs, turbūt būčiau tapęs vienuoliu. Savo būsimą žmoną sutikau, studijuodamas seminarijoje, ir parsivežiau į Lietuvą.
– O iš kur dvasinėje seminarijoje atsiranda moterys?
– Jos ten studijuoja katechetiką (po to gali būti tikybos mokytojomis), ikonografiją (ikonų tapybą), bažnytinį giedojimą. Neretai būsimi ortodoksų kunigai iš jų ir išsirenka sau žmonas. Apskritai ordodoksų bažnyčioje apie 90 proc. dvasininkų yra susituokę.
Tiesa, mano būsimoji žmona nestudijavo, o gyveno seserijoje šalia vienuolyno, iš kurios dalis merginų pasirinkdavo tapti vienuolėmis, o kitos padėdavo tvarkyti bažnyčią ar joje giedodavo.
– Tad gal, jei ne jūs, jūsų žmona būtų tapusi vienuole?
– Ji galvojo ir apie vienuolės kelią, bet visgi nusprendė, kad tai ne jai, ir grįžo namo į Minską, dirbo Minsko metropolito namų tvarkytoja. Tada ir apsisprendėme susituokti – santykių pradžioje 1994 m. dar abejojome, o 1995 m., man baigiant seminariją, jau abu supratome, kad vienuoliai iš mūsų būtų nekokie.
– Ar jūs, kaip visos poros, vaikščiodavote į pasimatymus kavinėse, kine, ar kažką darėte kitaip?
– Na, susipažinome nedidelėje gyvenvietėje su seminarija ir vienuolynu, nebuvo daug kur vaikščioti. Tad pasivaikščiodavome po kapines ir po vienuolyno teritoriją. Juolab, kad iš seminarijos mes negalėjome kada panorėję išeiti, tik ketvirtadienį ar penktadienį leisdavo pusdieniui išvažiuoti į miestą. Taigi mūsų romantiškasis periodas buvo labai konservatyvus, ji anuomet į mane kreipėsi „jūs“ (dabar to nedaro). Kai pagalvoju, tada mūsų santykiai buvo kaip 18 (net ne 19) amžiuje.
– O kokios buvo jūsų vedybos?
– Ar turite vaikų?
– Turime du sūnus. Jaunėliui Daumantui – 16 m., vyresniajam Serafimui – 23 m. Beje, aš buvau labai pamėgęs šventąjį Serafimą Sarovietį ir norėjau tapdamas vienuoliu gauti jo vardą, o kadangi vienuoliu netapau, tą vardą davau sūnui. Daumantas – taip pat ortodoksų šventasis, kuris buvo lietuvis.
– O namuose bendraujate lietuviškai?
– Žmona lietuvių kalbą išmoko, bet taip susiklostė, kad vaikai su mama daugiau kalba rusiškai, o su manimi ir tarpusavyje – lietuviškai. Na, ir lietuvišką mokyklą lanko.
– Ir ką jūsų vaikai veikia?
– Vyresnėlis studijuoja programavimą. Aš jo pasirinkimu labai patenkintas, nes jis apie šią specialybę svajojo nuo pradinės mokyklos, pirkdavo žurnalus apie kompiuterius, eksperimentavo su jais. O jaunėlis dešimtokas iki šiol neapsisprendžia, kuo norėtų būti.
– Ar labai stengiatės, kad sūnūs būtų tikintys žmonės?
– Na, kaip kunigas ir kaip tėvas turiu jiems tai priminti, paraginti, tai yra mano pareiga. Net Konstitucijoje rašoma, kad tėvai turi auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.
Bet labai džiaugiuosi, kad krikščioniškos ir bendražmogiškosios moralinės vertybės jų viduje prigijo be kažkokių rimtų pokalbių, auklėjimų ir grasymų pirštu.
Buvo ir taip, kad sūnus, grįžęs iš mokyklos, pasakė: „Nenoriu draugauti su vienu bendraklasiu, nes jis keikiasi.“ Tuomet mes su žmona jam pradėjome aiškinti, kad galima į tai žiūrėti atlaidžiau – visko pasitaiko, galbūt vaikas nesupranta, kad keiktis yra negerai. O sūnus laikėsi savo: „Aš jį jau perspėjau, kad man esant šalia nesikeiktų, o jis neklausė. Todėl jis man – ne draugas.“
– Ir paauglystėje vaikams nekilo noras maištauti?
– Žinau, kad tėvams su paaugliais dažnai kyla problemų, bet mes jų neturėjome, ir už tai dėkoju Dievui. Neaiškinau vaikams, kad privalo grįžti namo iki tam tikro laiko – jiems buvo savaime suprantama, kad vakarais nėra ko vaikštinėti su neaiškiomis kompanijomis. Būdavo ir taip, kad negalėdavau jų išvaryti iš namų. Tada sugalvodavau, kad reikia iš parduotuvės parnešti kefyro ar duonos (nors gal nelabai ir reikėjo), kad išeitų pasivaikščioti.
Tiesiog sūnūs matė, kaip mes su žmona gyvename, girdėjo, ko mokoma bažnyčioje, ir jiems savaime tai tapo norma. Gal prie jų gero elgesio prisidėjo ir tai, kad mes ilgą laiką gyvenome bute vienuolyno teritorijoje. Daugiabutyje kaimynai ir pasibara, ir dar kažko pridaro, o čia grįžti namo – ir ramu. Pažiūri pro langą – stovi varpinė. Kai jau paėmėme kreditą ir išsikraustėme iš vienuolyno į namą Vilniaus rajone, visi pasigedome varpo, skambėjusio kas rytą 7.45 val.
– O ar banko darbuotojai nenustebo, kad paskolos prašyti atėjo kunigas?
– O ko jiems nustebti? Kitų galimybių neturėjome, savo būsto nei aš su žmona, nei mano tėvai neturėjo, neturėjome ir santaupų, taigi teliko imti kreditą. Na, ačiū Dievui, neblogai gyvename ir šitaip. Dabar namie turiu visą kambarį, skirtą bibliotekai, nes labai mėgstu skaityti (šiais laikais tokiu pomėgiu gal jau galima ir pasigirti).
– O jei jūsų jaunėlis sūnus pareikštų, kad nori tapti vienuoliu, kaip reaguotumėte?
– Teigiamai, juk pats to norėjau. Bet gerai priimčiau ir visus kitus jo sprendimus, na, nebent tai būtų kažkas visai amoralaus.
Gal norėtųsi, kad ir vienas, ir kitas sūnus būtų kunigu, bet matau, kad tokio polinkio jie neturi, o aš to ir nesiekiau. Tam žmogus turi išgirsti Dievo pašaukimą, turi suprasti, kad tai yra jo kelias ir tikslas.
Svarbiausia, kad sūnūs būtų geri žmonės ir geri krikščionys. Svarbu, kad sąžiningai dirbtų, nevogtų, nemeluotų, gerbtų kitus žmones ir neliptų jiems per galvas, siekdami karjeros aukštumų. Juk dabar nemažai žmonių, kurie gali pastumti kitą (perkeltine šio žodžio prasme) ir nueiti į šalį.
Norėčiau, kad sūnūs bus tokie, kaip ta moteris, kuri mane įkvėpė. Beje, kaip tik Serafimas Sarovietis yra pasakęs: „Pats gelbėkis“. Mes sakome, kad mūsų gelbėtojas – Kristus, bet turime gražiai gyventi patys, o tada galbūt ir kažkas iš aplinkinių sugalvos imti iš mūsų pavyzdį.
– O ar su žmona jūsų santykiai idealūs, ar visgi pasibarate?
– O ką reiškia idealūs santykiai? Mes negalime vienodai mąstyti ir mėgti tų pačių dalykų. Tarkim, ji mėgsta saldumynus, o aš sakau, kad man geriausias desertas – rūkytas ir su pipirais. Turime skirtingų nuomonių įvairiais klausimais, tenka ir padiskutuoti, ir pasiginčyti.
Bet nepasisant to lapkričio 19 d. mes minėjome 24 metų bendro gyvenimo sukaktį, dėkodami Dievui vienas už kitą. Ir duok Dieve kitiems tokią žmoną turėti, kaip manoji (gal ji apie mane taip ir nesakytų). Esame labai skirtingi, bet niekuomet nekilo ir minties, gal ji ne ta, gal ne tokia...
Sveikindamas jaunuosius po Santuokos sakramento jiems sakau: „Aš linkiu jums, kad ir po daug dešimtmečių, kai pražilsite, pasensite, nebe taip tiesiai stovėsite ir nebūsite tokie gražūs (o mūsų dėmesį juk dažniausiai ir patraukia žmogaus išvaizda, nedažnai dabar renkamės gyvenimo pakeleivį dėl jo sielos grožybių) – taigi linkiu, kad ir tada jūs vienas kito pasiilgtumėte. Ir nežiūrėtumėte į tuos, kurie praėjus metams kitiems po vedybų pareiškia, kad jų charakteriai nesutampa.“
– Bet jums darbe tenka susidurti ir su tais, kurie nori skirtis?
– Tiems, kurie prašo pripažinti santuoką negaliojančia, nes nesutapo charakteriai, aš tiesiai šviesiai sakau: „Aš jūsų už tai negerbiu. Jūs – nieko neverti žmonės.“ Juk visi žmonės skirtingi, vienodo charakterio žmonių nebūna. Net jei abu sutuoktiniai cholerikai ar sangvinikai, abu policininkai ar aktoriai, vis tiek jie turės daugybę skirtumų. Jie turi priprasti vienas prie kito ir vienas kitą gerbti. Pagarba vienas kitam labai svarbi, be jos ir meilė nuvys. Reikia kitą žmogų gerbti tiesiog už tai, kad jis yra tavo vyras (ar tavo žmona) ir mokytis gyventi kartu.
– Bet kartais poras išskiriate?
– Kartais pripažįstu santuoką negaliojančia. Bet dar sykį pabrėšiu, kad charakterio skirtumai – ne priežastis skirtis.
Atsimenu vieną absoliučiai skirtingą porą, kuri 34 metus gražiai nugyveno kartu. Jis buvo buvęs sovietinės armijos karininkas, netikintis, tylus, ramus žmogus, mėgęs būti namie ir kapstytis darže. Ji – tikinti mūsų bendruomenės narė, tikybos mokytoja, labai aktyvi, veikli, nenustygstanti vietoje.
Jis ją atlydėdavo į pamaldas mūsų bažnyčioje, bet į vidų neidavo, vaikščiodavo aplink ir jos laukdavo. O mūsų pamaldos, tarkim, velykinės, tikrai ilgos, gali tęstis nuo 23.30 iki 3.30 ryto. Ir jis jos sulaukdavo! Sykį ji Dievo atsiprašė, kad išeis anksčiau, nes jai gaila laukiančio sutuoktinio, gal jam lauke šalta. Kai pas jį nuėjo, jis pasakė, kad ji grįžtų ir būtų iki galo.
Tikrai nuostabi pora tai buvo, vienas kitą gerbė ir niekuomet vienas kito neįžeidinėjo, nors buvo absoliučiai skirtingi žmonės. Tiesa, prieš mirtį jis paprašė atvesti kunigą ir mirė kaip krikščionis.
