Slauge dirbančią merginą liūdino ne atsisveikinimas su nerūpestinga jaunyste, bet žinia, kad jos tėtis Stewartas serga smegenų vėžiu ir kad jam liko gyventi tik keli mėnesiai.
Abbie suprato, jog jei nori, kad išsipildytų jos svajonė būti nuvestai tėvo prie altoriaus, turi veikti nedelsiant.
Tad, kaip rašo „The Sun“, mergina ir jos draugas Jake'as ėmėsi neįtikėtino dalyko – per šešias savaites suplanuoti ir surengti vestuves, – kad tik Stewartas galėtų jose dalyvauti.
Planas pavyko. Praėjusių metų balandžio 5 d. Abbie užsivilko vestuvinę suknelę, susikvietė pamerges ir vedama pasididžiavimo kupino tėvo žengė prie altoriaus.
Po penkių dienų Stewartas mirė.
Tėvo liga paskubino vestuves
Telforde, esančiame Šropšyro grafystėje, gyvenanti Abbie pasakojo: „Sukosi tikras išgyvenimų viesulas – pakylėtumas ir skubėjimas viską suplanuoti, neįtikėtinas džiaugsmas vieną dieną ir neišpasakytas liūdesys po penkių dienų netekus tėčio.
Ta diena kupina šviesiausių atsiminimų. Žinoti, kad paskutines savo gyvenimo dienas tėtis praleido stebėdamas mano vestuves šeimos ir draugų apsuptyje, – nepaprastas malonumas“.
„Suplanuoti visas vestuves per šešias savaites ir turint ribotą biudžetą – nelengva užduotis. Tačiau mes susitvarkėme. Vestuvės buvo geriausia mano gyvenimo diena“, – tęsdama kalbėjo moteris.
Abbie su Jake'u, kuris šiuo metu dirba statybos darbų vykdytoju, susipažino dar mokyklos laikais. Jie buvo išdraugavę dešimt metų, kai 2018 m. birželį sužinojo, jog Abbie tėčiui labai negerai.
Abbie pasakojo: „Mes buvome sugniuždyti. Nusprendžiau trumpam išsikelti iš namo, kuriame gyvenau su Jake'u, ir sugrįžti namo, kad galėčiau padėti prižiūrėti tėtį. Pasiėmiau neapmokomų atostogų ir kiekvieną dieną leidau kartu su tėčiu, nes žinojau, kad jos yra ypatingos. Mat tėtis su kiekviena diena ėjo vis silpnyn. Mes nežinojom, kiek tiksliai jam liko gyventi. Tačiau matėm, kad jis nėra pakankamai stiprus, jog išgyventų dar metus. Po 2018 m. Kalėdų tėtis pradėjo nematyti viena akimi, o jo kalba pasidarė nerišli“.
„Po Naujųjų metų Jake'as pritarė minčiai, kad jei dabar susižadėtume, galėtume per mažiau nei du mėnesius suplanuoti vestuves, kuriose galėtų dalyvauti ir mano tėtis. Tėtis buvo neišpasakytai laimingas, kai tai išgirdo. Mat jis visą laiką sielvartavo, kad negalės pamatyti, kaip aš išteku. O dabar jis galės iškilmingai palydėti prie altoriaus. Neturėjome daug laiko, tad nedelsdami sėdome planuoti“, – tęsė moteris.
Vestuvių planavimas
Padedant mamai Brendai (58 m.) ir seserims Morgan (20 m.) bei Kelly (39 m.), Abbie puolė rengti didžiąją gyvenimo dieną.
Abbie pasakojo: „Visada patiko idėja surengti vestuves lauke. Todėl rezervavome palapinę. Po tuoktuvių ceremonijos planavome kepti ant iešmo visą kiaulę ir gerai pašvęsti.
Kai išsirinkome vestuvių datą ir vietą, reikėjo pakviesti svečius. Kai paskutinę akimirką mums atsakė, kad dalyvaus visi kviesti 150 žmonių, mus ištiko šokas. Jie žinojo, ką mes išgyvename, ir dėl to norėjo, kad mūsų diena būtų ypatinga.
Vietoj to, kad mėnesius ieškočiau tobulos vestuvinės suknelės, likus keturioms savaitėms iki vestuvių tiesiog nuėjau į vietinę parduotuvę ir radau stulbinamą nuotakos suknelę. Iškart ją ir nusipirkau.
Vietinėje siuvykloje pasiuvo šviesiai rožinį vualį. Pas vietinį floristą užsisakiau nuostabią fazano plunksnomis papuoštą laukinių gėlių puokštę.
Mano penkios geriausios draugės sutiko pabūti pamergėmis. Reikėjo nuspręsti, kokios spalvos suknelėmis jos turėtų būti apsirengusios, – pasirinkau kreminę. Paieškoję internete, radome puikias norimos spalvos sukneles ir jas nupirkome.
Likus kelioms dienoms iki vestuvių, atkeliavo dekoracijos. Kalbas baigėme rengti vestuvių dieną. Negalėjau patikėti, kad mes suspėjome“.
Tėtis buvo išvargintas ligos. „Tačiau kai pamačiau jį, pasipuošusį savo kostiumu ir besišypsantį man, širdis apsalo.
Pirmą kartą išvydęs mane su vestuvine suknele, tėtis iš susižavėjimo susigraudino. Iš nuostabos jis neteko žado.
Be jo mūsų gyvenime atsivėrė didžiulė tuštuma. Tačiau esu įsitikinusi, kad jis mus būtų palikęs greičiau, jei ne noras sulaukti mūsų vestuvių dienos“, – sakė Abbie.
