Šių menininkų – tėvo A.Kmieliausko ir dukros R.Kmieliauskaitės – vardai prilygo tam tikro meninio lygio ir kokybės ženklui. O gal net epochai.
Pirmas paskutinę praėjusių metų vasaros dieną išėjo tėvas. Nepraėjus nė metams – ir dukra. O beveik prieš dešimtmetį išpuoselėtus namus atokioje, kaimo vieškelį primenančioje Vilniaus Sibiro gatvėje, kuria nuo ketverių metų bėgiojo Ramunė, paliko namų dvasia bei ugnies kurstytoja buvusi Rita Kmieliauskienė.
Kmieliauskų namai net pačiu gūdžiausiu sovietmečiu buvo laikomi lietuvybės židiniu. Čia rinkdavosi romuviečiai, dažnai skambėdavo lietuviškos dainos, liedavosi pokalbiai pavojingiausiomis tais laikais temomis.
Kaip sakydavo pats A.Kmieliauskas, garsiosios Šv.Kristoforo skulptūros autorius, kai kurie dailininkai įsikūrę Lobio gatvėje, o jis – Sibiro, šalia geležinkelio, todėl niekas nebaisu.
Tačiau sulig R.Kmieliauskaitės išėjimu garsiųjų namų Sibiro gatvėje durys – jos iki šiol nebūdavo rakinamos, o kiekvienam paskambinusiam bičiuliui menininkė pasiūlydavo tuoj pat užvažiuoti – šiek tiek prisivėrė.
Už jų liko milžiniškas A.Kmieliausko ir dukros Ramunės kūrybinis palikimas. Jo saugotojais liko dailininkės sūnūs Lotas Antanas Idzelis (32 m.) ir Rokas Kmieliauskas (18 m.).
Mirties alsavimą pajuto vaikystėje
Kas saugojo Kmieliauskų namus ir kokia buvo jų aura, byloja keliolikos metų senumo Ramunės pasakojimai ir vaikystės prisiminimai.
„Kas gyvenime tave galėtų apsaugoti, jei ne angelų komanda iš pačių artimiausių žmonių? Mano angelai – tėvai, seneliai, prosenelė. Pamenu, kaip laikė mane ant rankų, kaip tėvas supo rankšluosčiu, kaip penėjo šaukštu, kaip nebetilpau pintoje lovelėje ir todėl buvo išpjautas jos galas“, – yra pasakojusi dailininkė.
Ketverių metų ji buvo įkritusi į šulinį senelių sodyboje ir galėjo nuskęsti, bet, išnirusi iš vandens, spėjo įsikabinti į rentinio briauną. Tuo metu visi namiškiai buvo daržuose – tik senelis stebuklingai išgirdo anūkės šauksmą ir ištraukė iš šulinio.
Tačiau šį pavasarį Ramunės iš klastingos ligos šulinio niekas nebeištraukė. Gal todėl, kad ji nespėjo užsikabinti už rentinio briaunos?
Netikėjo tradicine medicina
Gal angelų šalia buvo per mažai? O gal ji tiesiog nebeįstengė gyventi be vienas paskui kitą išėjusių tėvų, kurie jai buvo sukūrę tokius namus ir tokį pasaulį, kuriame ji galėjo ir gyventi, ir kurti laisvai?
„Apie negalavimus Ramunė jau skundėsi praėjusių metų pabaigoje. Bet ji nedraugavo su tradicine medicina – jokių tablečių, viskas tik natūralu, ekologiška.
Tokia buvo jos nuostata“, – pasakojo daugiau kaip dešimtmetį Kmieliauskų namuose šeimininkavusi Liucija Ševeliova.
Nepaisant tokios nuostatos dėl baltųjų chalatų, šių metų sausio pabaigoje Ramunė vis dėlto įsiklausė į vienos Liucijos pažįstamos gydytojos patarimus pasitikrinti sveikatą.
„Sužinojusi, kad situacija rimta, Ramunė, matyt, tarėsi su kažkokiais medikais, tačiau atsisakė chemoterapijos ir kitų panašių procedūrų. Greičiausiai gydytojai – kaip dabar įprasta – tiesiai šviesiai pasakė, kad liga užleista ir gyventi liko nebeilgai.
Ji pasikliovė bioenergetikais ir homeopatais. Tik jų patarimai ir skirti vaistai niekuo negalėjo padėti. Ramunės niekam nepavyko įkalbėti, kad vis dėlto reikėtų pasikliauti tradicine medicina ir kuo greičiau pasiryžti rekomenduotiems patyrusių medikų gydymo metodams.
Nors gal kai kam ji atrodė trapi, greitai pažeidžiama, jos charakteris buvo tvirtas – žodis ar prašymas neretai prilygdavo įsakymui“, – graudžiais prisiminimais dalijosi Liucija.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
