Dabar jau niekas nebebaisu
Tarptautinių santykių mokslus Ankaros universitete baigusi Ezgi Guler bei žurnalisto diplomą po studijų Baku universitete gavusi Gulnara Mammadova neskubėjo darbintis pagal specialybę, pasišovė dar pasavanoriauti tolimesniuose kraštuose.
Jos pasirinko Lietuvą ir pagal tarptautinį Solidarumo korpuso savanorystės projektą atvyko savanoriškai padirbėti Panevėžio lopšelyje-darželyje „Vaivorykštė“. Šis lopšelis-darželis yra viena iš nedaugelio Aukštaitijos sostinės ugdymo įstaigų, visiems mokslo metams priimanti jaunus savanorius iš užsienio šalių.
Ir Ezgi, ir Gulnarai darbas Panevėžyje pasirodė vienas iš egzotiškiausių savanorystės pasiūlymų, be to, abiem merginoms norėjosi išbandyti save dirbant su vaikais, ir dargi pačiais mažiausiais.
„Po šio potyrio man niekas nebebaisu, galiu vykti daug kur ir dirbti daug ką. Bet tai nereiškia, kad vaikai man buvo išbandymas, išbandymu aš tapau pati sau“, – sako azerbaidžanietė Gulnara.
Ezgi priduria, kad darbas su vaikais, jų ugdymas jai yra ir nepalyginamai svarbesnis bei įdomesnis už darbą tarptautinių santykių srityje.
„Dirbdama tarptautinių santykių sferoj privalai nuolat būti „įjungusi“ kritinį mąstymą, turi elgtis diplomatiškai ir biurokratiškai, o tai uždeda antspaudą, trukdo reikštis kūrybiškumui ir laisvumui. Visai kas kita yra dirbti su vaikais, kur tavo kūrybiškumas gali veržtis per kraštus“, – Panevėžyje įgytą patirtį apibūdina Ezgi.
Gulnara teigia neabejojanti, kad Panevėžyje gautos bendravimo su vaikais pamokos jai padės žurnalisto darbe, kurį dirbti ji jau pasirengusi.
„Žurnalistui ypač reikia spontaniškumo, kūrybingumo, galbūt kitokio, nei daugelio, požiūrio ir pozicijos. Viso to mane moko „Vaivorykštės“ lopšelio-darželio vaikai“, – visai rimtai sako ji.
Abi merginos teigia, jog pagal įgytas specialybes savo šalyse darbo gautų nesunkiai, tačiau abi svarsto, kad darbintis dar galbūt neskubės. Ezgi norėtų tęsti studijas socialinių mokslų srityje, Gulnara taip pat ketina gilintis į socialinę žurnalistiką.
Jaučia giminės spaudimą
„Žurnalistika, dar visai neseniai Azerbaidžane buvusi prestižinė profesija, pastaruoju metu apleidžia pozicijas, nes šaliai gyvenant vis geriau, žmonės mažiau laiko skiria žinioms ar naujienoms“, – sako Gulnara.
Ji prisiminė, jog prieš penkerius metus, kai stojo studijuoti žurnalistikos, artimieji ją ypač atkalbinėjo nuo šių studijų, gąsdino, kad dirbti teks labai daug, kad bus nuolat kritikuojama, uždirbs mažai, kad nuolat teks ieškoti temų, kuriomis galėtų nustebinti tuos, kuriems praneš informaciją.
„Bet aš tvirtinau, kad dirbant žurnaliste man kiekviena diena suteiks ką nors naujo, gausiu naujų potyrių, įspūdžių, pažinsiu daug naujų žmonių“, – tvirtina azerbaidžanietė.
Ji teigia turinti ambicijų dirbdama žurnalistikos srityje tapti vadove. „Čia, Panevėžy, pamačiau, kad moku prieiti prie vaikų, moku juos prakalbinti, suvaldyti, tad tikiu, kad suvaldyčiau ir suaugusius pavaldinius“, – nesikuklino Gulnara.
Gulnara nori gyventi Azerbaidžane, tuo tarpu Ezgi sako, kad jai norėtųsi išvykti iš Turkijos tęsti mokslų kurioje nors Europos Sąjungos šalyje, tai ji ir žada daryti.
„Dėl to, kad Turkija nepriklauso Europos Sąjungai, mes, jos gyventojai, patiriame gana daug apribojimų ir esame gana uždara šalis. Aš norėčiau gyventi ten, kur išvykstant iš gyvenamosios vietos bent jau nereikia rūpintis vizomis“, – svajoja Ezgi. Ji nori laisvesnio gyvenimo, nori pati priimti sprendimus, tuo tarpu savojoje šalyje jaučia nemažą šeimos, giminės ar netgi visai nepažįstamų žmonių spaudimą.
Pritaria, kad ne spaudas pase svarbiausia
„Tas pats ir mano gimtajame Azerbaidžane. Kokį sprendimą bepriimtų, mano šalies žmonės pirmiausia pagalvoja, o kaip į tai pažvelgs šeima, giminė, bendradarbiai ar pažįstami. Pastebėjau, kad lietuviai pirmiausia imasi atsakomybės už save, jums gerokai mažiau svarbu, o galbūt ir visai nesvarbu, kaip kitas įvertins poelgį, pasirinkimą, sumanymą“, – atkreipia dėmesį Gulnara.
Jai bene didžiausią nuostabą sukėlė Panevėžyje žinia, kad jauni žmonės šeimos gyvenimą gyvena nesusituokę. „Mano šalyje tai būtų skandalas, didžiausia gėda, nepagarba vienas kitam, šeimos tradicijų žlugdymas“, – teigia mergina.
Iš pradžių buvusi itin nustebusi dėl tokių santykių, po aštuonių Panevėžyje praleistų mėnesių ji teigė baigianti apsiprasti su tokiomis nuostatomis ir tai jai netgi pradeda patikti.
„Aišku, kad ne spaudas pase nusako šeimos tvirtumą ar meilės ryšius. Meilę įrodo pagarba žmogui, su kuriuo gyveni, kuriam įsipareigoji, su kuriuo susieji savo gyvenimą“, – įsitikinusi ir Ezgi.
Abi merginos prisipažįsta vaikinų, už kurių norėtų tekėti, neturinčios ir bent jau kol kas visai nenorinčios jų turėti. „Dar nenorime nei prisirišti, nei įsipareigoti. Mums norisi dar daug ką pažinti, pamatyti, sužinoti, išmokti – taip pasiruošti ir darbo karjerai, ir šeimai“, – abiejų šiandienos poziciją paaiškina Gulnara. O drauge pabrėžia, kad būdamos Panevėžyje gavo nemažai bendravimo, vaikų auginimo, jų lavinimo patirties.
Vaikams trūksta laisvės
„Azerbaidžane matau kitokį tėvų-vaikų, tėvų-pedagogų ir vaikų-pedagogų santykį nei Lietuvoje“, – konstatuoja Gulnara.
Ji sako, kad Azerbaidžano tėvai daug griežtesni savo vaikams nei Lietuvos, jos šalyje tėvai daug reiklesni mokytojams, o vaikai klusnesni ir tėvams, ir pedagogams nei lietuvaičiai.
„Mūsų šalyje santykius žmonės dažnai aiškinasi pakeltu balsu, gana aistringai ir triukšmingai, tuo tarpu Panevėžyje susidūriau su tuo, kad kalbama gana tyliai, problemos sprendžiamos ramiai ir pakankamai maloniai“, – sako Gulnara.
Ezgi teigia pastebėjusi, jog Lietuvoje daugiau tariamasi, aiškinamasi, išsakomos nuomonės, tuo tarpu Turkijoje labiau įprasta, kad pareigomis ar amžiumi vyresnis duoda įsakymus, o jaunesnieji ar pavaldiniai juos vykdo.
„Be to, mūsų šalyje vaikai, galima sakyti, taip ir neužauga. Ar 20, 30 ar net 50 metų žmogus, jei turi tėvus, privalo jiems neprieštarauti ir, jei ne absoliučiai paklusti, tai bent klausyti jų“, – pastebi Gulnara.
Ji teigia, kad iki atvykdama į Panevėžį buvo visiškai priklausoma nuo tėvų bei jų išlaikoma. „Tad tik atvykusi į Lietuvą aš pradėjau planuoti savąjį biudžetą, sužinojau, kas kiek kainuoja, žinau, kas ir kiek pabrango per tą laiką, kol aš gyvenu čia“, – sako mergina ir pabrėžia, jog tai neįkainojama patirtis.
Ezgi taip pat atkreipė dėmesį, kad ir Turkijoje, palyginti su Lietuva, vaikai perdėtai globojami nepaliekant jiems veikimo laisvės.
Žmonių santūrumas atrodė kaip šaltumas
„Kai atvykau į Panevėžį, žmonių santūrumą priėmiau kaip jų šaltumą ir tai mane trikdė. Tačiau dabar toli gražu taip nebemanau, panevėžiečiai man atrodo malonūs ir kultūringi, o pats Panevėžys, lyginant su mano gimtąja Ankara, yra tikras, ramus, žalias kurortas“, – teigia Ezgi.
Ji, o ir jos bičiulė Gulnara sako, jog susibičiuliauti su Lietuvos žmonėmis, perprasti čionykščio bendravimo subtilumus sunku nebuvę, bet štai perprasti lietuvišką orą joms abiem tapo neįveikiama užduotimi.
„Neįveikiama todėl, kad lietuviškas oras per dieną gali pasikeisti kelis kartus, tad išeidamas iš namų visai nežinai, ką ir kaip rengtis. Be to, mums abiem bent iki šiol būdavo kone visą laiką šalta. Tačiau gal bent atėjus vasarai sušilsime?“ – viliasi Ezgi.
Ir Ezgi, ir Gulnara pabrėžia, kad jų savanorystė Panevėžyje turi du tikslus. Vienas jų – geriau pažinti save, atrasti savo vietą gyvenime, suvokti gyvenimo numatytą tikslą ir užduotį, o pažinus, atradus, suvokus – geriau panaudoti gyvenimo suteiktas dovanas, kad jos neštų laimę joms pačioms bei tarnautų visų labui. Antras tikslas konkretesnis – per bendravimą Panevėžio lopšelio-darželio „Vaivorykštė“ vaikus, o pagal galimybes ir jų tėvus bei šio lopšelio-darželio darbuotojus mokyti anglų kalbos.
„Kitaip turbūt ir negali būti, geriausi mokiniai yra mažieji“, – sako Gulnara.
Ezgi priduria, kad tėvai su jomis bendrauti anglų kalba lyg ir varžosi, nors šiaip jas sutikęs dažnas paklausia, kaip sekasi, kokia nuotaika, pasidomi, kaip merginos miegojo.
Pamilo vaikus, o vaikai jas
„Ir mes pačios iš vaikų, o ir pedagogų pramokom lietuviškai, nemažai jau šia kalba suprantame, nors pačioms ką nors pasakyti lietuviškai sunkiau“, – sako Gulnara ir drauge pabrėžia, kad gyvendama Panevėžyje įsitikino, jog kalba yra tik vienas ir nebūtinai pats svarbiausias bendravimo būdas.
„Pabendravusios su vaikais, mes pradėjome juos jausti, pradėjome suprasti jų poreikius, norus, siekius. Tad nereikia stebėtis, kad su mažaisiais itin dažnai susikalbame be žodžių, be pasiaiškinimų. Tikiu, kad būtent tokia yra meilės kalba“, – sako Gulnara.
Ezgi teigia, jog mokykloje, o vėliau ir universitete ji puikiai išmoko anglų kalbą, bet iki šiol nelabai turėjo galimybių ja kalbėti.
„Gal ir ne taip daug su vaikais mes čia šnekamės angliškai, bet per tą laiką, kiek gyvenu Panevėžyje, aš puikiai išlavinau šnekamąją anglų kalbą. Negana to, tapau drąsesnė, daug labiau pasitikiu savimi, man daug lengviau prisiimti atsakomybę už save ir taip pat imtis atsakomybės už kitą“, – pabrėžia Ezgi.
Lopšelio-darželio „Vaivorykštė“ direktorė Irena Padkauskienė sako, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigoms sulaukti nuo rugsėjo iki liepos dirbančių jaunų savanorių iš užsienio – didžiulė laimė.
„Pirmiausia, kaip smagu vaikams bendrauti su jaunomis merginomis, kaip nesunkiai jie ima kalbėti su jomis anglų kalba ir kaip džiugiai kartu su jomis imasi kūrybinės ar sportinės veiklos, – vardijo įstaigos vadovė. – Kviestis užsienio savanorių į Panevėžį nėra itin populiaru, tad aš norėčiau paskatinti savo kolegas tai daryti“.
„Vaivorykštę“ lankančių trimečių dvynių mama Raimonda Graužinė pasidžiaugė, kad, jos dukras drauge su kitais mažyliais ėmus anglų kalbos mokyti azerbaidžanietei Gulnarai, mergytės pramoko ta kalba skaičiuoti, angliškai vardija spalvas ir net savo kūno dalis.
„Bet manau, kad kalbos mokymasis nėra pats svarbiausias dalykas. Man svarbu, kad dukros prisirišo prie Gulnaros, namuose pasakoja apie ją, laukia susitikimų“, – sakė R.Graužinė.
Ji teigė su šia jauna mergina taip pat pasikalbanti ir apie savo mergaites.
„Matau, kad savanorė tikrai myli vaikus, kad dirba su jais iš širdies, o tai, manyčiau, ir yra svarbiausia“, – šypsojosi pašnekovė.
