– Kokios emocijos aplankė, pirmą kartą sužinojus, jog tapsite tėčiu? Kiek laiko jums abiems prireikė apsiprasti su šia žinia?
– Sužinojus, kad laukiamės kūdikio, aplankė ne vien svarbaus įsipareigojimo jausmas, bet ir didžiulis pasididžiavimas, kad pagaliau galėsiu vadintis tėvu. Mūsų situacija buvo išskirtinė, kadangi mums buvo pasakyta, jog susilaukti vaikų bus sunku, tačiau Dievas apdovanojo mus, leisdamas ateiti vaikeliui. Ta žinia man buvo tarsi sprogimas. Eglė tiesiog turėjo mane stabdyti, nes kilo toks didelis poreikis ją saugoti, apie ją šokinėti. Prisimenu tą žinią kaip vieną iš gražiausių momentų mano gyvenime.
– Papasakokite apie tą akimirką, kai pirmą kartą paėmėte savo vaiką į rankas? Kokie jausmai užplūdo?
– Prisimenu, kaip turėjau ką tik gimusią Magdą aprengti, nes Eglė buvo po operacijos. Tas vaikiukas man atrodė toks mažytis, taip bijojau, kad nelūžtų, seselės vadovaujamas drebančiom rankom bandžiau jį aprengti. Pamenu, buvo tiek emocijų, jog nemiegojau gal savaitę, budėjau per naktis, stebėjau, kad tik kas nenutiktų dukrytei. Viena laimė, kad gimdymo namuose buvo kavos aparatas, prie kurio ketvirtą nakties galėdavau atbėgti puodelio espresso kavos (šypsosi).
– Kaip žmona pranešė žinią, kad laukiatės?
– Turime tradiciją namuose per visą advento laikotarpį į advento kalendorių dėti mažas dovanėles. Vieną rytą kalendoriuje radau nėštumo testą ir iškart apsiverkiau, o tada bėgau ieškoti Eglės. Per advento kalendorių sužinojau apie Magdą ir Martiną – abi jos gimė rugpjūčio mėnesį. Apie Benuką sužinojome Italijoje, man tik baigus studijas, kuomet dirbau „Michelin“ restorane. Jau buvome numatę grįžti į Lietuvą, bet prieš tai norėjome paatostogauti. Buvo praėję vos metai po Magdos gimimo ir kelionėje sužinojome, jog laukiame Benuko. Tai buvo gerokai netikėta, o ir pažįstami stebėjosi, sakė, kad pametinukai negerai, per sunku.
– Ar buvote pasiruošę kūdikio sutikimui?
– Yra svarbu džiaugtis, laukti ir negalvoti, kad viską žinai, būti nuolat pasiruošus pasimokyti kažko naujo. Jei paklaustumėte, aš ir dabar nemanau, kad esu pakankamai pasiruošęs, nemanau, kad pakankamai žinau, nemanau, kad esu tobulas tėvas. Aš mokausi nuolat, skaitau labai daug, stengiuosi sužinoti kuo daugiau, bet, manau, neįmanoma pasiruošti priimti gyvybę, nes ateidama gyvybė atsineša su savimi savo pasaulį, yra naujas žmogus, kitoks žmogus, kad ir turintis į tave panašumų. Mes turime daug draugų, kuriuos galima būtų pavadinti vaikų auklėjimo profesionalais: jie žino, ką ir kaip daryti, bet jie nuolatos galvoja, kad jiems kažko trūksta ir greičiausiai tą jausmą lydi baimė. Aš tos baimės neturiu, tiesiog žinau, kad pats turiu daug mokytis.
– Gal galėtumėte papasakoti, su kokiais iššūkiais susidūrėte ir kaip pavyko su jais susidoroti?
– Iš tikrųjų mus moko mūsų vaikai. Jei būtų gimęs pirmas Benukas, kuris yra labai aktyvus, gal būtų buvę sunkiau. Gal tris metus keldavomės naktimis, nes jis neramiai miegodavo, bet mūsų pirmagimė Magda buvo labai rami, miegodavo kaip mama. Bet kai pirmą kartą ji ėmė smarkiai verkti, taip išsigandau, kad puoliau skambinti greitajai. Nereikia išsigąsti, geriau kalbėti, dalintis klausimais su savo draugais, aiškintis, o kartais gal net pasijuokti iš savo ribotų žinių. Keisti sauskelnes galiausiai tampa tokiu pat įpročiu kaip gerti kavą, ypač jei augini tris vaikus vieną po kito (juokiasi). Iš gražiųjų patirčių man – tai pirmąkart mažo žmogučio ištartas žodis „tėti“. Tuo būtina pasidžiaugti ir įsiminti, nes tai – nuostabu.
– Kaip gimus vaikui keičiasi pasaulėžiūra?
– Kol pats augi, už viską yra atsakingi tėvai, o tapęs tėvu, pats pasijunti atsakingas už viską: jautiesi kaltas dėl politinės situacijos, dėl ekologinės padėties (šypsosi). Jauti atsakomybę duoti vaikams bent tai, ką pats esi gavęs iš gyvenimo. Mano kaip vyro tikslas yra sugebėti išlaikyti savo šeimą. Negaliu sakyti, kad viskas pavyksta tobulai, kartais reikia pabūti burtininku Merlinu, susidūrus su įvairiais iššūkiais, bet vis viena tai yra nuostabu – nebeįsivaizduočiau savo gyvenimo be tų tikslų, kuriuos dabar turiu. Su Egle ir meile jai bei gimus mūsų vaikams, atsirado daugiau jėgų ir noro gyventi – kokybiškiau, sąmoningiau.
– Ar galėtumėte padrąsinti tuos, kurie bijo tapti tėčiais, galvoja, kad tam yra dar nepasiruošę?
– Jei lauksite momento, kada būsite pasiruošę, toks momentas niekada neateis. Labiau pasikliaukite gyvenimo ir Dievo sprendimu. Jei vaikelis ateis – priimkit ir pamatysit, tikrai sugebate daugiau nei patys įsivaizduojate. Leiskite sau įžengti į šią erdvę. Šiais laikais nebėra tokios situacijos, kuomet liekate vienas nežinioje, visada rasite, kas patars, padės, tik reikia nebijoti kreiptis pagalbos. Jos prireikia ne tik sunkiai, nepasiturinčiai gyvenančioms šeimoms – ir turtingos šeimos, verslininkų šeimos naudojasi pagalba. Aš pats kreipiuosi į daugiau patirties turinčius draugus, kurių vaikai jau užaugę. Žinoma, tėvystėje ne visuomet viskas pozityvu, ne viskas gerai baigiasi, kartais būna sunku, bet ir to nereikia bijoti – priimkite iššūkius ir gyvenkite.
VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ įkurtas tam, kad suteiktų pagalbą moterims ir šeimoms, išgyvenančioms neplanuotą nėštumą, persileidimą, nėštumo nutraukimą ar naujagimio netektį. Čia teikiama profesionali psichologinė, taip pat socialinė, materialinė, finansinė – visapusiška pagalba tiek nėštumo metu, tiek pirmuosius dvejus metus pagimdžius. Konsultacijos vyksta visoje Lietuvoje. Darbo dienomis nuo 9.00 val. iki 17.00 val. galima kreiptis telefonu 860357912 ar rašyti el. paštu pagalba@neplanuotasnestumas.lt.
Paremti centro veiklą galite trumpuoju numeriu 1406 (auka 2 Eur).
