Nepilotuojamų aparatų paklausa pasaulyje auga. Jie vis dažniau pritaikomi nebe tik žvalgybai, taikinių radimui ar komunikacijos kanalų praplėtimui, bet dabar jau gali ir patys sunaikinti surastus taikinius. Su kiekviena praplėsta galimybių riba dronai tampa vis didesni vis sunkesni, o taip pat ir brangesni – ir jų netekimas mūšyje gali net prilygti gero lėktuvo praradimui.
Kainos faktorius itin neparankus, jei norima pramušti gerą oro erdvės gynybą turinčių šalių statomus barjerus. Naujesnės kartos radarų sistemos be vargo aptinka didesnius dronus – tokius, kaip „MQ-1 Predator“ ar naujesnį „MQ-9 Reaper“. Pastarieji tinkami naudoti tik tada, kai pagrindinės antžeminės grėsmės eliminuojamos. Arba jų išvis nėra.
Šiuo metu visos šalys investuoja į naujausių radarų ir oro gynybos kompleksų įsigijimą. Pastarieji keli didžiausi konfliktai baigėsi kone į vienus vartus, kai tik buvo prarasta dangaus kontrolė. O į rinką su naujesnėmis ir pigesnėmis alternatyvomis žengė tokios šalys, kaip Kinija, Izraelis, Norvegija. Atsirado reali galimybė rinktis tai, kas kas tinka geriausiai.
Tuo tarpu „Gremlinai“ nebūtų tokie pažangūs, kaip didieji dronai, o ir jų skrydžio nuotolis bei ore praleidžiamas laikas taip pat būtų nepalyginamai mažesni. Tad kodėl projekto vystymas vis dar tęsiasi?
Pažvelgus į demonstruojamus eskizus, pirma kylanti mintis, kad tai — raketa, o ne koks nepilotuojamas orlaivis. Ir išties, „gremlinus“, tarytum prikabintas bombas, galėtų gabenti transportiniai lėktuvai, bombonešiai ar net į kovą skrendantys naikintuvai. Atsidūrę ore, naujieji dronai įsijungtų variklius, išvystytų didelį greitį ir būdami mažais taikiniais, nuskridę toli į priekį ištyrinėtų teritoriją ar atliktų kitas užduotis.
Dabartinio drono valdymui reikia bent kelių žmonių. Naujieji DARPA kūriniai būtų iš esmės autonominiai, dešimtys ar net šimtai ore skraidančių „baidyklių“ būtų prižiūrimi vos kelių žmonių. Net jei kuris iš daugelio „gremlinų“ ir būtų numuštas ar sugestų, jo praradimas neatneštų daug nuostolių – projekto tikslas toks, kad vienas naujos kartos autonominis žvalgas galėtų įvykdyti iki 20 operacijų, o po to būtų nurašytas.
Pabaigus žvalgybinę misiją ar kuro atsargoms artėjant prie pabaigos, „gremlinas“ pabėgtų iš mūšio lauko iki jo laukiančio krovininio lėktuvo „C-130 Hercules“. Pastarasis skraidytų nuošalesnėje ir saugioje oro erdvėje. Specialia gaudykle, primenančia kuro papildymo ore aparatūrą, pagautų ir įkeltų skraidyklę į lėktuvo vidų, o ten dirbantys kariškiai aptarnautų šiuos dronus – ir gal net galėtų iškart papildyti kuru ir vėl paleisti į misiją.
Tačiau kaip tai pradėtų prasiskverbti į gerai ginamas oro erdves? Pagrindiniais žalos darytojais būtų ne autonominiai dronai, o penktos kartos naikintuvai, „F-22 Raptor“ ir „F-35 Lightning II“. Būrys dronų žvalgytų teritoriją, visa informacija dalintųsi tarpusavyje bei su tais, kurie žino ryšio kanalo šifro raktus. Minėti sunkiai aptinkami lėktuvai skristų nenaudodami savų radarų, jiems reikalingą skrydžio informaciją perduotų „gremlinai“.
Taikytis į objektus taip pat galėtų ne savomis sistemomis, o naudodamiesi sukurtu ryšio tinklu. Veikiantis radaras išduoda objekto buvimo vietą, tad priešų oro gynybos sistemoms tektų skverbtis per eterį teršiančių dronų spiečių, arba išnaudoti galybę raketų bandant numušti nedaug už pačią raketą vertingesnius taikinius.
Vos pristačius šią „gremlinų“ idėją, ji atrodė kaip fantastika – bet dabar ji jau baigiamojoje stadijoje ir 2019 metų gale planuojama atlikti viešą demonstraciją. DARPA tikisi per 30 minučių "sugauti| ir saugiai įkelti keturis dronus, kurie iki gaudyklės atskristų vadovaudamiesi vien savo automatinėmis sistemomis. Jei testas pasibaigs sėkmingai, greičiausiai sistema būtų pripažinta tinkama naudojimui JAV karinėse pajėgose - o dar po kelių metų galėtų pradėti tarnybą.
