Šį ginklą techniškai reikėtų vadinti kuoka. Maoriai juos gamindavo iš nefrito ar kitų Naujojoje Zelandijoje esančių uolienų. Tradicinė mere kuoka būdavo žala, turėjo dvi plokščias puses ir pakankamai buką briauną – ginklo forma galėjo būti ir kitokia, nes tai priklausydavo nuo naudojamos medžiagos. Rankenos gale dažniausiai būdavo skylė, skirta riešo virvei perverti – to reikėjo, kad mūšyje ginklas nebūtų pamestas. Mere kuoka buvo brangi, o jai pagaminti reikėdavo labai daug laiko.
Įprastai mere kuoka būdavo 25-50 cm ilgio ir 7-12 cm pločio. Ilgesni arba trumpesni ginklai būdavo nepatogūs naudoti mūšyje, tačiau kartais juos pritaikydavo ceremonijose. Maoriai įvairiuose ritualuose naudojo specialiai dekoruotus mere. Patys jie tikėjo, kad būti nužudytam šiuo ginklu yra didžiulė garbė, todėl jei tapdavo karo belaisviais, patys atiduodavo savo mere, kad ja būtų įvykdyta egzekucija.
Nors gali pasirodyti keista, bet mere buvo mirtinas ginklas, nors jis buvo naudojamas kitaip, nei europietiškos kuokos. Europoje žmonės kuokomis mosavo plačiai, tuo tarpu maoriai darydavo duriamus judesius. Tai leisdavo išlaikyti didesnį atstumą nuo priešo, o atėjus tinkamai progai, karys pasukdavo riešą ir savo mere suduodavo tikslų smūgį tiesiai į priešo galvą. Manoma, kad patyręs karys galėjo vienu smūgiu suknežinti priešo kaukolę.
Kiek dažniau mere priešą nuginkluodavo, o tuomet jis būdavo pribaigiamas kitokiais smūgiais. Visos mere kuokos pusės buvo pavojingos – kartais smūgiams buvo naudojamas ir rankenos galas. Nenaudojama mere būdavo užkišama už diržo ar laisvai kur nors kabėdavo ant riešui skirtos virvės. Tiesa, beveik jok karys savo mere niekur nepalikdavo.
Mere kuokos buvo naudojamos iki XIX a. pab., greičiausiai ir šiek tiek vėliau. Su laiku mere perėjo nuo mirtino ginklo iki ritualams skirto įrankio.
