Nuo bazinės versijos „DP-62 Damba“ skiriasi galimybe šaudyti iš nuotolinio valdymo pulto, gauti išorinį maitinimą iš pramoninių 380 voltų įtampos elektros tinklų ir veikti autonominiu režimu arba naudojant hidroakustinę stotį.
Šaudymui naudojami 122 mm nevaldomi sviediniai „PRS-60“, kurie gali pataikyti į taikinius nuo 300 m iki 5000 m. „PRS-60“ užtaisas taip pat gali pataikyti į itin mažus povandeninius laivus gylyje nuo 3 iki 200 m, be rikošeto šaudant atstumu nuo 0,3 iki 5 km. Be to, galima naikinti povandeninius diversantus – tam sviedinys turi specialų antgalį. Norint garantuotai pataikyti į taikinį, reikia iššauti bent 20 užtaisų paketą.
„DP-62 Damba“ gamyba prasidėjo dar 1980 m. Rusijos Federacija 1998 m. nusprendė leisti eksportuoti tokias sistemas. Viešų duomenų apie tai, kiek „DP-62 Damba“ vienetų turi Rusijos Federacijos ginkluotosios pajėgos, šiuo metu nėra.
Remiantis kai kuriais duomenimis, reaktyvinio bombardavimo sistema „DP-62 „Damba“ turi Rusijos Federacijos Juodosios jūros laivyno 102-asis specialiosios paskirties padalinys, skirtas kovai su povandeninėmis diversinėmis jėgomis ir priemonėmis, ir kurį sudaro 60 žmonių bei kuris yra dislokuotas laikinai okupuotame Sevastopolyje. Kartu reikėtų pažymėti, kad atviruose šaltiniuose minimi tik šaudymai iš „DP-62“ Kamčiatkoje, kuriuos anksčiau vykdė Rusijos karinio jūrų laivyno Ramiojo vandenyno laivyno padaliniai.
Atsižvelgiant į sistemos „DP-62 Damba“ „antisabotažines“ funkcijas, panašu, kad rusai šią sistemą dislokavo specialiai tam, kad atremtų tikėtinas naujas ukrainiečių antvandeninių kamikadzių bepiločių atakas, nukreiptas į sparnuotąsias raketas „Kalibr“ gabenančius laivus.
Parengta pagal „Defense Express“.