Jis, kartu su kitais mokslininkais, dirba Vilniaus Fizinių ir technologijos mokslų centro Branduolinių tyrimų skyriaus Masių spektrometrijos laboratorijoje.
Mokslininkų atliekami tyrimai – nepakeičiama pagalba, žinios archeologams, istorijos tyrinėtojams, geologams, kolekcionieriams, aplinkos, sveikatos, teismo medicinos ekspertams bei daugelio kitų sričių specialistams.
Nustato amžių bet ko, kas kvėpavo
Organinės kilmės objektų amžių (kad ir urvinio liūto, pagal jo iltis), mokslininkai nustato radioaktyvios anglies datavimo metodu. Ž. Ežerinskis pasakojo, kad radioaktyvi anglis – natūraliai atmosferoje susidarantis radioaktyvus anglies izotopas, kurio turi visi organinės kilmės Žemės objektai, gyvieji organizmai.
Mes „susiurbiame“ radioanglį iš aplinkos: augalai pasisavina fotosintezės metu, gyvūnai – iš augalų, žmonės – iš gyvūnų ir augalų. Surinkta iš atmosferos radioanglis, organizmuose fiksuojama įvairiuose junginiuose: medyje tai yra celiuliozė, žmoguje – dantys, kaulai, plaukai, tam tikri organai.
„Radioanglies turime visi, tai žinodami galime ją išmatuoti, palyginti ir sužinoti objekto amžių. Nes ir prieš tūkstančius metų, kai buvo gyvas tiriamas gyvūnas, ar augo medis, iš kurio pagamintas paveikslo rėmas, ar formavosi žemės sluoksnis, radioanglies santykis juose buvo toks pat, koks yra dabar gyvuose organizmuose. Mirus organizmui – apykaitos ciklas užsidaro“, – sako mokslininkas.
Žinoma, kad radioanglis skyla ir jos kiekis bandinyje iš lėto mažėja – po 5700 metų šio elemento mirusiame organizme bus dvigubai mažiau, nei gyvame. Tokiu principu radioanglies kiekis vis mažėja, ir, atsižvelgus į tai, galima nustatyti amžių. Datavimas radioaktyvia anglimi veikia ir yra tikslus, o datuoti, pasak mokslininkų, galima bet ką, kas kvėpavo atmosferos oru.
Bandinius paverčia į dujas
Visoje Europoje yra apie 23 laboratorijas, kurios gali atlikti radioanglies matavimus, Greitintuvo masių spektrometru. Tačiau Fizinių ir technologijos mokslų centras vienintelis Baltijos šalyse turi tokį precizišką spektrometrą, kuris matuoja iš bandinio surinktą radioaktyvią anglį ir pagal tai nustato tiriamo objekto amžių.
Matavimo greitis – para, o visi datavimo darbai atliekami per 5 savaites nuo bandinių gavimo ar greičiau, jei reikia. Masių greitintuvo spektrometras labai jautrus, tad bandinių kiekio reikia mažai: pusės gramo ar vos kelių miligramų.
Visus mėginius laboratorijos mokslininkai ruošia patys. Tiriamą objektą – kaulą, medžio gabalėlį ar kt., kur natūraliai yra radioanglies, – kelių cheminių procesų metu transformuoja į dujinę būseną, gryną CO2. Galiausiai bandinys grafito pavidalu supresuojamas į aliuminio katodą.
„Datuojame medžio anglį, augalus, sėklas, durpes, dirvožemį, tekstilę, medieną, kriaukles, sudegusio maisto likučius keramikoje ir įvairią kitą organiką. Patys ruošiame bandinius tyrimams ir vystome inovatyviausias radioanglies datavimo technologijas – tiksliai ir greitai galime datuoti netgi degintus kaulus“, – sakė iš Šilutės kilęs mokslininkas.
Jis ir kolegos, geologinio ar archeologinio objekto tikslų amžių nustato iki 50 tūkst. metų į praeitį. Fizikų atliekami tyrimai padeda tiksliau atkurti istoriją, nustatyti ir įrodyti nežinomus faktus, juos pagrįsti, interpretuoti remiantis itin preciziniais duomenimis.
Smagu būti atrandančiu naujus faktus
Žilvinas pasakojo, kad yra šilutiškis. Mokykloje visuomet patiko mokslas, fizika, rūpėjo suprasti gamtos, Visatos reiškinius. Patiko pats ieškojimo procesas.
Vėliau jis studijavo tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete fiziką ir informatiką, bet negalvojo tapti mokslininku. Studijų metu į Masių spektrometrijos laboratoriją tuometiniame Puslaidininkių institute pakvietė jo disertacijos vadovas prof. P. Serapinas.
Po doktorantūros Vilniaus universitete Žilvinas išvyko stažuotis į Veneciją, kur gilino masių spektrometrijos žinias. „Tyrinėjome 129I dinamiką dirvožemyje ir ledo šerdyje, nustatėme, kad po Fukušimos avarijos jodo-129 pikas buvo net Grenlandijos lede, – pasakojo šilutiškis.
Praėjusią žiemą, Žilvinas su kolegomis nustatė, kad didžiausią taršą Vilniuje sudarė ne automobilių išmetami teršalai, bet biokuro (malkų, briketų, biomasės ir pan.) dalelės.
Šiandieniniame darbe Žilvinui įdomiausia padėti archeologams išspręsti jų problemą, kuri paprastai atrodo taip: rado kauliuką ir atnešė. Įdomu, kaip gautą laboratorijos mokslininkų tyrimų rezultatą toliau interpretuoja istorikai.
Pasak Ž. Ežerinskio, čia fizika „nueina į šoną“, bet tai yra smagiausia: būti naujus faktus atrandančiais mokslininkais, kurie prisideda prie žmonijos istorijos kūrimo.
Nustatė paveikslo klastotę
Ž. Ežerinskio kolega, doktorantas Algirdas Pabedinskas pasakojo, kad kiekvienas tirtas objektas yra įdomus unikalia savo istorija. Jautriausia jam buvo paruošti vaiko kaukolės fragmentą datavimui, nes reikėjo gremžti mažo žmogaus kaulą. Įdomu buvo tirti istorinio Vilniaus mamuto amžių ar urvinio liūto kaukolę.
Mokslininkai nustatė, kad liūto kaukolei – 33 000 metų. Datuoti ją paprašė kaukolės savininkas, kuriam reikėjo oficialiai patvirtinti jos amžių, kad galėtų laisvai ją vežiotis po įvairias šalis ir skaityti paskaitas.
Senų paveikslų, tekstilės, medinių baldų datavimo radioanglimi nustatytas tikslus amžius ne visada sutampa su savininko teiginiais. Mokslininkams įsiminė seno, įrėminto paveikslo savininkas, sendaikčių kolekcionierius, kuris buvo tikras, kad už didžiulius pinigus įsigijo vieno Florencijos dailininko XVI a. tapytą originalą „La Zingarella“.
Vieną iš dviejų egzistuojančių apskritai. Bet mokslininkai nustatė, jog tai – 100-mečiu „jaunesnė“, puikiai pagaminta klastotė.
Ž. Ežerinskis papasakojo ir linksmą atvejį. „Kartą į laboratoriją paskambino iš vieno Latvijos banko ir paklausė, ar jie galėtų datuoti senovinius rąstus, iš kurių latviai norėjo pasidaryti baldus.
„Paprašėme atsiųsti kelis mg medžiagos, suvyniotos į foliją. Po kelių dienų skambina susijaudinusi FTMC raštinės darbuotoja: jums siuntinys – į foliją suvyniotas medžio rąstas! Latviai paaiškino, kad čia jų siųstas „mėginukas“.
Nustatėme rąsto amžių – 1300 m. Latviai pasigamino baldus bei paprašė FTMC datavimo sertifikato, kurį pakabino banko reprezentacinėse patalpose. O rąstigalis liko laboratorijoje, atminčiai. Ne šios srities specialistams sunku patikėti, kad datavimui pakanka vos pusės gramo medžiagos“, – pasakojo jis.
Parengta pagal Rūtos Stalionytės interviu, „Dr. Ž. Ežerinskis ir dokt. A. Pabedinskas: faktais pildome tuščius istorijos lapus“
