Kada tiksliai buvo sukurtas trikampis, tiksliai nėra žinoma. Jis buvo paminėtas dar X amžiuje, bet tikrai yra senesnis ir greičiausiai Europą pasiekė iš rytų. Kadaise jis atrodė šiek tiek kitaip. Dabar trikampiai yra lygiakraščiai, o kadaise apatinė instrumento dalis buvo šiek tiek trumpesnė. Ant jos taip pat kartais būdavo maunami žiedai – dabar taip nebedaroma.
Trikampis yra sulenktas plieninis strypas su vienu atviru kampu. Jis visada nukreipiamas tolyn nuo rankos, kurioje laikomas grojimo virbas. Trikampis kabo ant plono valo – jį galima laikyti rankoje arba pakabinti ant specialaus stovo, jei tenka groti abiem rankomis.
Tai negi groti trikampiu taip paprasta? Tikrai ne – būtina gerai išmanyti perkusiją. Nors įprastai grojama specialiu strypeliu, kartais jis pakeičiamas medine lazdele ar virbalu. Ranka, kuri laiko kabantį trikampį, taip pat turi darbo – ja galima slopinti garsą, kad jis netruktų per ilgai. Geras muzikantas žino, kaip groti tyliau ar garsiau - ir kaip pasiekti aukštą kai kuriems kūriniams reikalingą intensyvumą.
Beethovenas, Haydnas, Mozartas, Vagneris ir dar daugybė kitų kompozitorių įtraukė trikampį į geriausius savo kūrinius. Ferencas Lisztas į savo „Koncertą pianinui Nr.1“ įtraukė net ir trikampio solo.
Garsus britų perkusionistas Jamesas Bladesas yra sakęs, kad nesupranta, kodėl žmonės mano, jog trikampis yra paprastas instrumentas. Muzikantui būtina išmanyti ritmiškumą, įvaldyti itin greitus riešo judesius, suvokti, kokį garsą skleidžia skirtingos instrumento dalys. Čia nėra mygtukų ar stygų – muzikantas gali pasikliauti tik raumenų atmintimi, natomis, dirigento užuominomis ir savo akių bei rankų koordinacija.
Tai kodėl žmonės mano, kad trikampis yra toks paprastas? Na, nes jis yra kiek paprastesnis nei kiti muzikos instrumentai, su kuriais šiaip neturėtų būti lyginamas. Ir daugelis populiariosios muzikos kūrinių įtraukia tik trumpas trikampio natas. Galiausiai, jis ir atrodo labai paprastas – tarsi kažkur garaže sulenktas metalinis strypas.
