Kosmoso vakuume garsas nesklinda, tačiau ten pilna elektromagentinių spindulių, ir daugiausia – iš Saulės vėjo. Šį spinduliavimą galima konvertuoti į girdimąjį garso spektrą ir taip išgirsti, kaip Žemės magnetosfera reaguoja į Saulės vėjo gūsius. Paaiškėjo, kad šis procesas turi savo „melodiją“, kuri Saulės audrų metu labai pasikeičia.
Įprastomis sąlygomis – kai Saulės vėjas stabilus – jo daleles Žemės magnetosfera atmuša atgal, dėl ko ir kyla magnetoakustiniai svyravimai. Europos kosmoso agentūros zondais surinkti duomenys rodo ramų, vienatonį, daugiausiai žemų dažnių „čirenimą“. Žemės magnetosfera, reaguodama į Saulės vėjo dinamikos pokyčius, nuolat „dainuoja“.
Lig šiol padaryti šešių stambių Saulės audrų įrašai mokslininkus apstulbino. Jie tikėjosi užfiksuoti padidėjusį magnetosferos spaudimą, dėl kurio turėtų išaugti skambėjimo dažnis, tačiau vietoje to išgirdo sudėtingą garsų kakafoniją be jokio išskirtinio dažnio. Saulės audrų metu Žemės magnetosferos paribyje vykstantys procesai pasirodė esantys daug sudėtingesni, nei manėme.
Pagal naują teoriją, nuo magnetosferos atsimušusios dalelės tuojau pat susiduria su siaubingai stipriu Saulės vėjo spaudimu, ir dėl to atsimušimas vyksta daugybę kartų. Vietoje ritmingo judėjimo vyksta kitas procesas – o kadangi jo energija tokia aukšta, negalima atmesti ir lig šiol nežinomų geomagentinių trikdžių formavimosi. Jie gali nesunkiai pramušti magnetosferą ir veikti objektus netgi Žemės troposferoje.
