Sava įvairovės interpretacija
Pokalbio pradžioje Andrius prisipažįsta nemėgstantis ilgų tekstų – jeigu pirmieji trys skaitomo teksto sakiniai „neužkabina“, meta jį į šiukšlinę. Pažadu, kad ilgai nekalbėsime. Vis dėlto turime pradėti nuo pradžios – klausiu, kaip jo darbai pakliuvo į „Įvairovės veidus“. Andrius sako, kad, pamatęs skelbimą apie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos organizuojamą fotokonkursą „Įvairovės veidai“, nedvejodamas nusprendė dalyvauti.
„Kiekvienas dalyvis galėjo pateikti savą įvairovės versiją. Juk įvairovė gali reikšti daug ką: įvairovė tarp lyčių, rasių, socialinė atskirtis, neįgalumas. Nusiunčiau nuotraukas, darytas Šeduvos globos namuose, taip pat kelias kitas, kuriose sugretintas Šiaulių miestas ir Šiaulių kaimas, kur nuvažiavęs pasijunti persikėlęs pora amžių į praeitį. Beje, Šiaulių kaimų Lietuvoje yra mažiausiai penki“, – nenustoja stebėtis iš Šiaulių kilęs pašnekovas.
Jaudinanti fotosesija
Vis dėlto man rūpi, kaip jis atrado Šeduvos globos namus, kur gyvena senyvi ir neįgalūs žmonės. Andrius prisipažįsta, kad tai – „Fotografijos namų“ nuopelnas. Šią asociaciją jis įkūrė kartu su šiauliečiu fotografu Rolandu Parafinavičiumi, asociacijos vadovu, ir dar keliais kolegomis. „Fotografijos namai“ sulaukė Šeduvos globos namų kvietimo atvažiuoti ir nufotografuoti gyventojus.
Andrius prisimena, kad vos atvykę pasijuto laukiami. „Gyventojams iš anksto buvo pranešta, kad atvažiuosime. Visi buvo pasipuošę, pasigražinę. Bendravimas buvo šiltas ir jaudinantis. Kai kurie bendravo tik gestais, akimis. Kiti – protaujantys, bet turintys fizinių negalių. Vienas po sunkios avarijos, bet supranta, ką sakai, pamirksi“, – pasakoja pašnekovas.
Fotografas apgailestauja, kad nebuvo įmanoma kiekvienam skirti pakankamai dėmesio. „Turėjome per skirtą laiką jų nenuvargindami padaryti, ką užsibrėžę. Bet ir per tas dešimt–penkiolika minučių pajunti tokią šilumą! Nuo fotosesijos jau prabėgo metai, bet man iki šiol prisiminus šiurpuliukai laksto. Kurie galėjo, atėjo į parodos atidarymą – kai matai jų ašaras ir jaudulį, negali likti abejingas“, – sako pašnekovas.
Šeduvos globos namų gyventojams fotosesiją primena kiekvienam padovanoti nedidelio formato portretai. Globos namų gyventojų portretų paroda apkeliavo ne vieną savivaldybę. Vėliau „Fotografijos namai“ iš šeduviškių portretų suklijavo ir didelio formato koliažą, kuris dalyvavo dar vienoje parodoje. A. Lamausko portretai vėliau pateko ir į „Įvairovės veidus“.
Portretuose – asmenybės
Paaiškinimo, kodėl portretai nespalvoti, ilgai laukti nereikia. „Nespalvotos fotografijos – tinkamiausias portreto žanro išraiškos būdas, leidžiantis atsiskleisti asmenybei, nes nelieka spalvinio triukšmo“, – tvirtina fotografas.
Kataloge, kur publikuojama vos po vieną kitą kiekvieno autoriaus darbą, yra net šešios Andriaus fotografijos, keturiose iš jų įamžinti Šeduvos globos namų gyventojai. Kodėl jam padaryta išimtis? „Nemėgstu skaityti ilgų aprašymų, todėl neperskaičiau konkurso sąlygų. Išsiunčiau, kiek man atrodė tinkama, o pasirodo, buvo galima siųsti tik dvi nuotraukas. Man paskambino iš konkurso komisijos ir paklausė, ar nesupyksiu, jei atrinks daugiau. Žinoma, nesupykau“, – nusikvatoja A. Lamauskas.
Tiesa, komisija nusprendė Andriaus fotografijas parodoje eksponuoti kitaip negu kitų – Šeduvos globos namų gyventojų portretai pristatyti koliažu. Konkurso „Įvairovės veidai“ laimėtojų darbai šių metų pradžioje eksponuoti Vilniuje, Valdovų rūmuose. Po to paroda pradėjo klajones per Lietuvos savivaldybes, o dabar naują gyvenimą pradėjo dar ir kataloge.
Užkabina jautriausias natas
Paklaustas, ką labiausiai mėgsta fotografuoti, Andrius sako, kad jam patinka gatvės fotografija. Mėgsta fotografuoti miestus, gatves, žmonių portretus. „Manau, kad šiame pasaulyje nėra nieko unikalesnio už žmogų, – sako fotografas ir pabrėžia, kad fotosesija, kurios modeliai – neįgalūs žmonės, išskirtinė. – Kai susiduriame su sveikatos problemomis, prisimename Aukščiausiąjį, o visos kitos fotosesijos neužkabina tų pačių jautriausių natų“, – sako Andrius.
Fotografas prasitaria, kad su neįgalumu susidūrė labai artimai: „Buvęs mano uošvis, kaip vadinu, mano sūnaus senelis, neteko abiejų kojų. Nešiojau jį ant pečių į ketvirtą daugiabučio aukštą, mačiau, kiek jis valios turėjo, kaip stengėsi neapsunkinti aplinkinių.“
Prieš maždaug penkiolika metų A. Lamauskas projektavo interjerus. Prisimena, kad jau tada buvo reikalaujama projektuoti pritaikymus neįgaliesiems, ir neretai tekdavo aukoti grožį, kad tik neįgaliems žmonėms būtų patogu. Pašnekovą labai džiugina, kad šioje srityje vyksta spartūs pokyčiai. „Pagaliau pradėjome suprasti, kad universalus dizainas, pritaikymas – pirmoje vietoje. Atsimenate „Įvairovės veidų“ fotografiją, kurioje berniukas vežimėlyje sėdi priešais mokyklos laiptus – nėra lifto, ir vaikas su klasės draugais negali pakilti į trečią aukštą, kur vyksta pamokos? Taip negali būti. Visiems turi būti lygios galimybės“, – pabrėžia fotografas.
Kolega fotografas Rolandas Parafinavičius apie fotografijų autorių: „Energija, smalsumas, pastabumas ir pagarba – savybės, kurios neišvengiamai jungia Andrių Lamauską ir jo fotografijas. Autoriaus sukurti portretai yra lyg priešprieša plintančiai vaizdų tuštybei.“