„Turiu viską, ko reikia darbui – molbertą, drobę, dažus, radijo imtuvą ir neišplautą kavos puodelį. Mūza pas mane ateina tuo metu, kai praveriu dirbtuvės duris“, – sako menininkas Artūras Braziūnas, kurio personalinė tapybos darbų paroda bus eksponuojama „Vaidilos“ teatre iki kovo mėn.
Produktyvus ir energingas tapytojas, surengęs daugiau kaip 15 personalinių parodų, save apibūdina kaip romantinio siurrealizmo atstovą, kuris bando perkelti žiūrintįjį į kitą realybę, atskleisti ją savitu kampu. Ryškūs, turtingo kolorito tapytojo A. Braziūno darbai, jungiantys realybę su fantazijų pasauliu, žvelgia į žiūrovą drąsiu, kartais provokuojančiu žvilgsniu. Menininkas sako, kad jis kuria ne paveikslą, bet istoriją, kurią dažnai perteikia su humoru ir ironija. Jo drobėse atgyja moterų portretai, gyvūnai, augalai, pagyvinti mažomis, tačiau skvarbiomis ir daug pasakančiomis detalėmis.
Menininkas mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, šešerius metus studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, tačiau intensyviai tapyti pradėjo praėjus daugiau kaip dešimčiai metų po studijų. Apie tai, kaip keitėsi menininko pasaulėžiūra, kas įkvepia jį darbui, apie ką kalba jo paveikslai – interviu su tapytoju A. Braziūnu.
– Sakote, kad jūsų pasaulėžiūra susiformavo lūžio metais, kai keitėsi santvarkos. Ką būtent į jūsų kūrybą ir į jūsų vertybes atnešė tas laikotarpis?
– Kai mokiausi Dailės akademijoje 1988–1994, buvau pilnas entuziazmo, idėjų, noro viską keisti. Atrodė, kad viskas tuoj bus gražu ir tobula kaip pasakoje, kad jau rytoj visi pradėsime gyventi gražiai ir pasiturinčiai. Deja, gyvenimas pasirodė esantis kur kas sudėtingesnis ir negailestingesnis.
Supratau, kad jaunam, ką tik baigusiam Dailės akademiją jaunuoliui, niekas raudono kilimo po kojomis nepaties. Mečiau teptuką į šalį ir nieko nenutapiau iki pat 2008 metų, kai Lietuvoje prasidėjo ekonominė krizė. Tai buvo antras lūžis. Kai vėl pradėjau tapyti, žinoma, buvau jau kitoks, ne toks naivus, kaip studijų metais. Įgavau daugiau patirties, gyvenimiškos išminties. Visi tie lūžiai bei patirtys labiausiai ir paveikė mane ir kaip menininką, ir kaip asmenybę.
– Kada supratote, kad menas bus ne tik jūsų pomėgis, bet ir darbas?
– Iki šiol dar nežinau, ar menas man yra darbas, ar pomėgis, kuriam reikėjo baigti Čiurlionio menų mokyklą, Dailės akademiją ir įgyti gyvenimiškos patirties.
– Ar tėvai jaunystėje nebandė atkalbėti nuo „nepaklausios“ profesijos? O gal meilė menui ir gimė iš tėvų?
– Mano mama inžinierė, o tėvas – teisininkas. Nė vienas iš jų su menu gyvenime neturėjo nieko bendro. Šeimoje visuomet buvau balta varna. Mano pasirinkimą studijuoti menus palaikė mama, o tėvas buvo kategoriškai prieš. Laimėjo demokratiška dauguma.
– Ar jūsų paveikslai kalba apie vieną bendrą idėją, ar kiekvienas su žiūrovu kalba asmeniškai?
– Žinoma, visi paveikslai yra skirtingi, bet bendras požiūris į pasaulį juose – vis tik mano. Galima sakyti, kad paveikslai nekalba apie vieną ir tą pačią idėją, bet pokalbio kryptis išlieka ta pati. Na, o kaip žiūrovas mato kiekvieną iš mano paveikslų, man yra didelė paslaptis. Tiesą sakant, labai nemėgstu klausinėti žmonių apie savo darbus. Manau, kad visi mes esame labai skirtingi, tad skirtingai interpretuojame ir kiekvieną meno kūrinį. Nesvarbu, ar tai būtų vaizduojamasis menas, ar muzika.
– Jūsų kūryboje nemažai pasikartojančių motyvų – avių, povų, mažų spalvingų karoliukų – kodėl būtent jie?
– Savo kūryboje nuolat ieškau naujų motyvų. Kai kurie atsiranda, ir labai greitai dingsta, o kiti išlieka ilgiau. Pavyzdžiui, povai, kuriuos anksčiau tapydavau, jau dingo, jau kelis metus nesu tapęs povo. Dabar gyvenu su avimis. Jos atsirado netikėtai, kai pabandžiau nutapyti kažką naujo, ko dar iki tol nebuvau tapęs. Užsikabinau ir negaliu paleisti iki šiol. Avis dabar yra mano gyvūnas, mano personažas, kurio pagalba bendrauju su žiūrovu. Ji manęs nepaleidžia.
– Kiek jums svarbi kūrybinė aplinka? Ar turite savo ramią erdvę, kurioje tapote, ar galite tai daryti bet kur?
– Turiu savo erdvę – tai nedidelis kambariukas, buvusios didelės gamyklos gamybinėse patalpose. Aš tą erdvę vadinu savo dirbtuve. Turiu viską, ko reikia darbui – molbertą, drobę, dažus, radijo imtuvą ir neišplautą kavos puodelį. Pleneruose matau dailininkus, kurie gali tapyti bet kur. Man ne visada taip pavyksta, paprastai reikia tapymo erdvę prisijaukinti.
– Kurių siurrealistų darbai jus labiausiai įkvėpė, sužavėjo?
– Studijų laikais į rankas papuolė Salvadoro Dali darbų albumas, kuriuo buvau labai sužavėtas. Vėliau labai patiko siurrealisto, vieno svarbiausių Europos moderniųjų menininkų Rene Magritte'o darbai. Šiuo metu neturiu savo favorito siurrealisto.
– Kokia kita technika, be tapybos, jums artima?
– Daugelis technikų ir meno krypčių man yra labai įdomios, tačiau labiau kaip stebėtojui, žiūrovui. Pats dirbu tik aliejumi ant drobės. Stengiuosi nesiblaškyti.
– Ar tapote kasdien? Kokia jūsų įprasta dienos rutina?
– Stengiuosi tapyti mažiausiai penkias dienas per savaitę bent dvi valandas per dieną. Nesu laisvas menininkas, todėl tapymą tenka derinti prie, taip vadinamo, valdiško darbo. Į dirbtuvę važiuoju prieš darbą arba po, kartais savaitgaliais. Tai mano dienos rutina. Jokios romantikos. Mūza pas mane ateina tuo metu, kai praveriu dirbtuvės duris.
– Kada gyvenime jaučiatės laimingiausias?
– Kai nekyla klausimas, kas yra laimė.
– Ar turite kitų pomėgių, kurie įkvepia jus kūrybai ar pagimdo naujų kūrybinių minčių?
– Neturiu konkretaus pomėgio, kuris stimuliuotų mano kūrybą. Turbūt, kad tai paprasti kasdieniai dalykai. Paskaitau knygą, pasižiūriu filmą ar sporto transliaciją. Įkvėpimas ateina, kai pradedu dirbti. Atsistoju priešais drobę, rankoje teptukas – žiūrėk, ir įkvėpimas atėjo.
