Užmezgė ryšius su biblioteka
Iš Klaipėdos kilęs fotomenininkas E.Jurčys gyvena JAV, bet nesijaučia ten kaip išeivis – dažnai lankosi Lietuvoje, čia surengęs ne vieną autorinę parodą. Uostamiestyje gyvena jo brolis pranciškonų vienuolis Benediktas – neabejingas menui, labdaros projektais pagarsėjęs Šv. Asyžiečio bažnyčios klebonas, įsteigęs ir paramos onkologinėmis ligoms sergantiems žmonėms centrą.
Pernai rudenį Klaipėdoje viešėjęs E. Jurčys užsimezgė ryšius Klaipėdos apskrities biblioteka. Draugystė greitai peraugo į dalykišką bendradarbiavimą – sutarta, kad menininkas savo fotografijų archyvą padovanos bibliotekai, o ši jo darbus suskaitmenins, saugos, pavers prieinamais visuomenei.
Gavę pirmąją E.Jurčio siuntą iš Portlando, kuriame šiuo metu gyvena ir darbuojasi E.Jurčys, Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus bibliotekininkai kibo į darbą. Perkeltame į Klaipėdą fotomenininko archyve – 350 fotoatspaudų, per 2000 negatyvų bei pozityvų.
Klaipėdos bibliotekoje fotoarchyvas įkurtas prieš dešimtmetį. Nuo to laiko čia kaupiama ir saugoma vizualinė dokumentika - vietinių fotografų, žurnalistų, kraštotyrininkų užfiksuotų įvairių reginių, žmonių, vietovių vaizdai ne tik pajūryje, bet ir visoje Lietuvoje 1988–1995 metais.
Saugoja fotomenininkų kūrybą
„Reikšminga šio archyvo dalis – meninė fotografija. Prieš trejus metus dienos šviesą išvydo pirmasis rinkinio pagrindu parengtas lietuvių fotografijos klasiko Aleksandro Dapkevičiaus darbų leidinys, pernai – Vyto Karaciejaus fotografijų albumas“, – pasakojo bibliotekos menotyrininkė Danguolė Ruškienė.
Archyve saugomos Bernardo Aleknavičiaus, Audroniaus Ulozevičiaus, Artūro Šeštoko, Eugenijaus Maciaus, Albino Šidlausko, Augustino Pocevičiaus, Andriaus Juškevičiaus, Arvydo Stubros, Viktoro Trublenkovo, Algimanto Rutkausko, Algimanto Kalvaičio ir kitų klaipėdiečių darbai.
Kol kas tik nedidelę apskrities bibliotekos rinkinio dalį sudaro klaipėdiečių fotografų užsienio šalyse įamžinti kadrai. Bibliotekininkai ieško lėšų ir E.Jurčio albumo leidybai.
Archyvas – atviras tyrinėtojams
Fotografija – technikos ir technologijų, kultūros, meno, socialinių procesų raidos atspindys, patikimas ikonografinis praeities pažinimo šaltinis. Užsimoję išsaugoti greitai nykstantį, aplinkos poveikiui itin jautrų paveldą bibliotekininkai kviečia į talką menininkus, žurnalistus, visus fotografijos mėgėjus.
„Priimami bet kokios apimties bei tematikos fotografijų rinkiniai. Įsipareigojome ne tik juos saugoti, suskaitmeninti, bet ir inicijuoti sukaupto vizualinio kultūros ir istorijos paveldo sklaidą“, – pažymėjo fotoarchyvą kruopščiai tvarkanti bibliotekos darbuotoja Jurga Bardauskienė.
Uostamiesčio bibliotekos fonde jau sukaupta daugiau nei 10 tūkst. negatyvų, viešinamų kultūros paveldo platformose (epaveldas.lt ir europeana.eu).
Archyvas yra atviras istorikams, menotyrininkams, kritikams, studentams, kitiems tyrinėtojams. Tarpininkaujant darbuotojams juo gali pasinaudoti visi apskrities bibliotekos lankytojai.
Maskvoje studijavo kino meną
Klaipėdoje augęs ir čia iki 1981 metų gyvenęs fotomenininkas E.Jurčys – įdomaus likimo kūrėjas. Fotoaparatu spagsėjo nuo vaikystės, bet išsamiau susidomėjo fotografija išvykęs į Maskvą, kur dirbo neetatiniu korespondentu tuo metu populiariame dienraštyje „Moskovskyj komsomolec“.
Maskvos kinematografijos institute įgijęs kino operatoriaus specialybę E.Jurčys aštuonerius metus praleido Ostankino televizijoje. Sukūrė dokumentinių filmų, bet labiau domėjosi fotografija.
„Dirbau su puikiais rusų fotožurnalistais, iš jų nemažai išmokau. Tai buvo geriausia praktika. Ko tik tada nebuvo Maskvoje – nuostabūs spektakliai, dailės, įdomiausios parodos. Neišdildomą įspūdį man paliko neįtikėtinai Henrio Cartier-Bressono, Andre Kerteszo ir Josefo Kudelkos fotografija – gyvoji žmogaus istorija ir tikras, nesumeluotas gyvenimas“, – praeitį prisimena E.Jurčys.
E.Jurčys nesikrato sąsajų su Lietuvos fotomenu: „Augdami lakstėme po fotografijos galerijas, stebėjome, kaip mūsiškiai veržliai skinasi kelią į Europą ir visą pasaulį. Visi tada žavėjosi R.Rakausko fotografijų ciklu „Žydėjimas“, kaimo buitį subtiliai vaizduojančiais A.Macijausko ir R.Požerskio darbais.
Tokio lietuviško kasdienio kaimo, pasak E.Jurčio, šiandien jau neatrasi. Jo manymu, geriausi Lietuvos fotografai sovietmečių atliko žygdarbį – dar spėjo įamžino laikmetį, negrįžtamai nuslinkusį į praeitį.
Akistatos su ligoniais ir kaubojais
Kai E.Jurčys persikėlė į JAV, pavienių vaizdų didmiesčių gatvėse jam neužteko, norėjosi daugiau - naujų temų, tikresnių žmonių istorijų. Vienas pirmųjų prieš beveik trisdešimt metų JAV sukurtas jo fotografijų ciklas „Gyvenimas su AIDS“ – akistata su mirtinu virusu užsikrėtusių žmonių gyvenimu.
„AIDS epidemija visus sukrėtė – dar nebuvo vaistų, ligoniai krisdavo kaip lapai. Net mano pažįstami žmonės mirė nuo šios ligos. Amerikai sunkiai sekėsi kovoti su šia liga, o kas darėsi kitose šalyse, ypač Afrikoje? Bendraudamas su infekuotaisiais, globalinių idėjų nekėliau, dažnai pagalvodavau ir apie Lietuvą“, – kalbėjo vėliau fotografijų ciklą „Gyvenimas su AIDS“ ir gimtinėje pristatęs E.Jurčys.
Žvilgsnis į žmones ribinėse situacijose ryškėja ir kituose E.Jurčio kūrybos cikluose „Kūno kalba“ (apie neįgaliųjų šokius), „Šeimos ilgesys“ (apie benamius ir jų augintiniais). Oregono valtijoje jis susidomėjo šių dienų kaubojais, mustangus ir jaučius tramdančius žiūrovų akivaizdoje (ciklas „Rodeo“).
„Fotografuoti jojikus, kai jie rengiasi pasirodymais, buvo įdomu. Sunkus ir pavojingas jų amatas - gali išlėkti į areną ir grįžti sulaužytais kaulus. Rodeo vaizdai užfiksuoti stebint kaubojus iš šalies. Žmonės mato linksmą atrakciją, o tai, kas vyksta arenų užkulisiuose, jų nedomina, – pasakojo E.Jurčys.
Darbuose – kitokio mąstymo atšvaitai
Kitas E.Jurčio projektas „Artful living“ – tęstinis ciklas iš didžiausių Londono, Paryžiaus, Niujorko muziejų. Jam įdomu kaip žmonės reaguoja į meną: vien susikaupę apžiūrinėja parodas, kiti - kleketuoja, maigo mobiliuosius telefonus, susilieja su meno kūriniais, tampa ekspozicijų dalimi.
Tai, kas amerikiečiams įprasta, E.Jurčys tyrinėja skvarbiu, tarsi iš kitos planetos atskriejusio prašalaičio žvilgsniu, kuriam galbūt dar ne viskas iki galo aišku ir suprantama. Ciklas „Ginklų kultūra“ atspindi jo požiūrį JAV konstitucijoje įtvirtinta pilietinę teisę su revolveriu rankoje ginti save ir savo turtą.
Šia tema susidomėjęs lietuvis personažų ieškojo ne gatvėse, o aukcionuose, kur viešai pardavinėjami įvairūs ginklai. Kiekvienas amerikietis savo namuose gali laikyti šautuvą, kad apsaugotų savo šeimą.
„Nuo ko – priešų iš kitos šalies ar kaimynų, su kuriais gali įsivelti į konfliktą, nuo praeivių? Visi gyvena baimėje, ginkluojasi, net studentai įsitikinę, kad auditorijose šalia jų tūno teroristai“, – JAV visuomenės „kaubojišką“ mastymą fiksuoja fotografijų ciklo „Ginklų kultūra“ autorius.
Sulaukė ir R.Stewardo padėkos
Kūrėjo žvilgsnis krypsta ir į egzotines šalis – sukūrė fotografijos ciklą Gvatemaloje gyvenantiems majų palikuonims, apkeliavo Jamaiką, Dominyką, Meksiką, Nigaragvą, lankėsi Japonijoje, Ispanijoje.
„Ieškau naujų erdvių, nenustygstu, kelionės gydo sielą ir kūną. Visą kaltę dėl to galiu suversti knygoms“, – prisipažįsta menininkas, kurį įkvepia Richardo Bacho kūrinys „Livingstonas Žuvėdra“.
Los Andžele dirbęs samdomu fotografu E.Jurčys ten susipažino su įvairiais žmonėmis, pasaulinio garso Holivudo aktoriais, režisieriais, pramogų žvaigždėmis. Pakviestam filmuoti dainininko Rodo Stewarto vestuves lietuviui prašmatnioje puotoje ranką spaudė ir pats nesenstantis popkultūros dievaitis.
Visų žvaigždžių E.Jurčys net neprisimina, atmintyje išliko tik ryškiausi susitikimai su Dustinu Hoffmanu, Stevenu Spielbergu, Jack'u Nicholsonu, Milosu Formanu, Robinu Williamsu, Jeff Bridges, Arnoldu Schwarzeneggeriu, Bruce’u Willisu, Bonnie Raitu, Carlosu Santana, su aibe kitų įžymybių.
Pats fotomenininkas šių susitikimų nesureikšmina: „Dirbau vienai Holivudo kompanijai, kuri beveik dvejus metus, kol neišvykau iš Los Andželo, mane samdė filmuoti interviu su kokia nors įžymybe. Tai buvo tik užsakomieji videodarbai, praskaidrinę mano gyvenimą, bet nieko daugiau“.
Nesijaučia atitrūkęs nuo gimtinės
E.Jurčys, kurio kūrybos bruožai pradėjo formuoti gūdžiu sovietmečiu, iš viso sukūrė daugiau 20 fotografijos ciklų aštriomis socialinėmis temomis, surengė per 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienio šalyse, yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų.
„Taip jau susiklostė, kad atsidūręs svetimoje aplinkoje jis savitai pratęsė lietuvių fotografijos mokyklos tradicijas. Užatlantėje įgyta kitokio gyvenimo patirtis E.Jurčio kūrybą pakylėjo į naują dimensiją, atpažįstamą šiuolaikinių pasaulio fotografijos tendencijų kontekste“, – pastebi D.Ruškienė.
Fotomenininko paroda „Ieškojimai“ užpernai eksponuota Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre – žiūrovai galėjo susipažinti su dar nematytai E.Jurčio pastarojo laikotarpio ciklais. Visu projektų, išskyrus ciklą „Both Sides Now“, („Dabar abi puses“) tematika susijusi socialinėmis įžvalgomis.
„Tyliųjų akimirkų ir būsenų medžiotojas E.Jurčys nesijaučia skiedra pasaulio vandenyne – tiesia kultūros tiltus tarp Lietuvos ir JAV“, – išeivio iniciatyvą perkelti savo kūrybos kraitį į gimtinę sveikina jo fotografijos albumą „Gijos“ išleidęs klaipėdietis leidyklos „Eglė“ vadovas Antanas Stanevičius.
Kitas Lietuvoje išleistas E.Jurčio fotografijos albumas „Tyla iš gervių plunksnų“ atskleidžia Žuvinto grožį. Dar vieną tekstais papildytą meninės fotografijos knygą „Kryžių kalnas. Gyvybės sodai“ jam padėjo sukurti ir išleisti brolis pranciškonas Benediktas.
