Aktorius M.Adorfas taip troško suvaidinti K.Marxą, kad pats parašė scenarijų filmui apie nežinomą „Kapitalo“ autoriaus kelionę į Alžyrą paskutiniais gyvenimo metais.
Tačiau TV kompanijų vadovai entuziazmu netryško. „Mūsų žiūrovai nieko nežino apie K.Marxą“, – sakė jie.
„Tuomet sukurkime dokumentinį filmą apie jį“, – neatlyžo aktorius. Filmas apie pasaulį sukrėtusį mąstytoją pasirodė Vokietijos visuomeninės televizijos ZDF ekranuose prieš pat 200-ąjį jo gimtadienį, kuris buvo minimas gegužės 5-ąją.
Dokumentinėje dramoje „Karlas Marxas – vokiečių pranašas“ buvo ir vaidybinių epizodų, kuriuose pagrindinį herojų įkūnijo M.Adorfas.
K.Marxo kelionė į Alžyrą, kuri ypač domino M.Adorfą, filme taip pat minima.
– Filme K.Marxas melancholiškai žvelgia į savo praeitį. O jūs esate linkęs į melancholiją? – po premjeros žurnalistai paklausė aktoriaus.
– Ne. Niekada to nepatyriau.
– Ar žvelgiant iš šių dienų K.Marxas buvo teisus?
– Jis buvo nesuprastas. Rytų Europoje marksizmas žlugo. K.Marxas rėmėsi savo gyvenamojo meto sąlygomis, kurių dabar jau nėra. Negalima sakyti, kad šis mąstytojas ir filosofas klydo.
– K.Marxas įžvelgė kapitalizmo pabaigą. Prieš 10 metų jūs apie ją taip pat kalbėjote.
– Tai buvo klaida. Maniau, kad ekonomikos augimas kada nors turi sustoti. Tai ir būtų kapitalizmo pabaiga.
Įsigalėjus didiesiems koncernams šis procesas užtruks ir gali dar ilgai tęstis.
Kadangi esu solidaus amžiaus, man neteks daug ko pamatyti.
– Laikrodis tiksi vis greičiau?
– Laikas bėga pašėlusiai greitai, tačiau dėl to visiškai nesijaudinu. Mintys apie mirtį jau nekelia baimės. Tik bijau, kad ji nebūtų kankinanti.
– Ar apie tai kalbatės su žmona?
– Ne. Mano žmona yra iš tų žmonių, kurie nenori apie tai kalbėtis. Šiuos klausimus narplioju vienas.
– Atrodo, kad su ja gerai sutariate.
– Mes jau 50 metų kartu, bet mane ta moteris vis dar traukia, man malonu į ją žiūrėti. Smagu kartu senti.
– Koks ilgaamžės meilės receptas?
– Ilgai kartu gyvenant ateina metas, kai nelieka konfliktų.
Abu ne kartą susidūrėme su pagundomis, bet nenorėjome skirtis.
– Kaip elgėtės su pagundomis?
– Pagarbiai ir atsargiai. Svarbu antrajai pusei nepadaryti gėdos, nesukelti kančių ir neišvarginti problemomis. Mes seniai vadovaujamės taisykle, kad negalima eiti miegoti dėl ko nors griežiant dantį.
– Kuriate filmus, rašote knygas, susitinkate su skaitytojais. Ar tai lemia suvokimas, kad laiko lieka vis mažiau?
– Darau tai, ką dariau visuomet. Daug žmonių į pensiją išeina būdami 65-erių. Ir tuomet ima kankinti klausimas: kokią dar prasmę suteikti savo gyvenimui?
– Galite su žmona persikelti į Sen Tropezą ir ilsėtis po palmėmis.
– Galėčiau dykinėti, bet džiaugiuosi, kad reikia ir senų aktorių.
Prieš keletą metų sugalvojau posakį „godus laiko“. Būtina geriau planuoti laiką ir jį išnaudoti sąmoningai.
Negalima tiesiog sakyti: turiu laiko. Mes neturime laiko, nes laikas mus valdo.
Parengė Ona Kacėnaitė
