Nei šiokia, nei tokia Lukiškių aikštė, praeivių neatidumas, visuomenės agresyvumas individo atžvilgiu.
Tai pastebi Kanadoje daugiau nei porą dešimtmečių gyvenantis Laimonas Briedis.
Panašių įžvalgų galima rasti ir Paulo Monty knygoje „Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas“. Tik parašytoje daugiau nei prieš šimtą metų.
Vis dėlto šiai knygai įvadą parašęs L.Briedis įsitikinęs, kad Vilnius iki šiol yra neatrastas miestas, mėginantis pabėgti nuo savo istorijos.
– Kaip rašoma Paulo Monty knygoje „Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas“, Vilniaus grupės menininkai mėgo trumpas keliones po miestą. Jūsų nuomone, ko jie ieškojo karo nusiaubtame svetimame mieste? – paklausė L.Briedžio „Sostinė“.
– Manau, kad menininkams klajonės po tokį miestą buvo tam tikra egzotika. Anų laikų žodžiais tariant, jie siekė „pasibovyti“.
Reikia priminti, kas buvo tie Vilniaus grupės menininkai. Dauguma – į ketvirtą dešimtį įkopę vyrai, ne eiliniai vokiečių kariuomenės šauktiniai. Panašaus amžiaus buvo ir „Vilniaus kelrodį“ Paulo Monty slapyvardžiu parašę Paulas Fechteris ir Montague Jacobsas.
Nors jie dirbo laikraščio „Wilnaer Zeitung“ leidykloje, juos ribojo armijos gyvenimas.
Tad jiems tie pasivaikščiojimai buvo ir pabėgimas nuo gana slogios tikrovės. Kita vertus, tiems kariuomenėje tarnavusiems menininkams, kuriems neteko keliauti į frontą, Vilnius buvo šilta vietelė.
Kartu tie menininkai ieškojo ir postūmio kūrybai. Todėl aš tas keliones pavadinčiau ir kūrybiniu pabėgimu.
Knyga „Vilniaus kelrodis“ buvo išleista oficialiai. Kiti klajonėse dalyvavę menininkai galėjo rašyti ar tapyti privačiai.
Knygoje autoriai negalėjo rašyti, ką nori, – akivaizdu, kad ji buvo paliesta cenzūros. Vis dėlto vokiečių kariams autoriai Vilnių mėgino pateikti kitaip, nei įprasta.
Kartu siekta ir Vilniaus gyventojams sudaryti kitokį miesto vaizdą, nors kažin ar daug jų, išskyrus išsilavinusius žydus, ją galėjo vokiškai perskaityti.
– Knygoje yra rašoma, kad Neries upei tenka mažas vaidmuo. Kodėl taip buvo ir yra dabar?
– Atkreipiau dėmesį į šią taiklią įžvalgą. Lyg ir mitologizuojame Nerį, jos ir Vilnios santaką, kalbame apie upę kaip neatskiriamą miesto dalį, bet ji nėra esminė.
Manau, kad pirmiausia tai padiktavo geografija. Miestas negalėjo kurtis prie upės dėl potvynių. Todėl Vilnių statė aukštyn nuo upės.
Kitas dalykas, kurį mini Paulas Monty, – nuolat stabdomas Vilniaus modernėjimas. Dėl karo ir kitų priežasčių jis tapdavo spontaniškas, nesistemingas.
[[ge:lrytas:lrytas:6368198]]
Net ir po Antrojo pasaulinio karo taip ir liko neįgyvendinti planai sukurti didingas Neries krantines. Jų likučius matome ir dabar.
Sovietiniais laikais dešiniajame krante buvo pastatytas viešbutis „Lietuva“, dabar ten kuriamas naujas miesto centras, bet ir tai nelabai padeda priartinti miestą prie upės.
O gal tai ir reikėtų sveikinti? Jeigu miestas neprisijaukina upės, tai jau tapo tradicija, galbūt taip galėtų būti ir toliau?
Beje, Neris niekada nebuvo panaudojama susisiekimui kaip Temzė Londone ar Šprė Berlyne. Vilniuje niekada nebuvo didelio uosto. Jeigu jis būtų, atsirastų ir santykis su upe.
– Vilniuje nėra tikros miesto aikštės, kaip pastebėjo ir Paulas Monty. Ar dėl to ir dabar mieste nesusikūrė stipri bendruomenė?
– Taip, tai galėjo būti nesusikūrusios bendruomenės priežastimi. Skirtingai nei kiti Europos miestai, Vilnius neturėjo ir neturi erdvės, kur galėtų vykti aikštės gyvenimas. Arčiausiai to gal būtų Rotušės aikštė.
Katedros aikštė tapti miesto aikšte negali, nes akivaizdžiai per didelė. Kažin ar pasiteisins valdžios sumanymas miesto aikšte paversti V.Kudirkos aikštę. O Lukiškių aikštė tokiam tikslui išvis netinka.
Be to, Paulas Monty pastebi, kad miesto gyvenimas prieš šimtą metų virė kiemuose ir kiemeliuose. Mat okupacinė valdžia varžė prekybą, tad Vilniuje klestėjo juodoji rinka. Tokio pogrindinio gyvenimo negalima laikyti miesto neišsivystymu. Tiesiog buvo sudarytos tokios sąlygos.
– Knygoje rašoma: „Lukiškių aikštė – tai tik medžiaga tikrai aikštei įrengti, būdingas rusiškas erdvės eikvojimas jo neformuojant, ji nesusijusi su aplinkiniais pastatais, tai veikiau neapstatytas plotas nei gyva miesto dalis.“ Ar sutiktumėte, kad tokia Lukiškių aikštė išlieka ir dabar? Ką daryti, kad ji tokia nebūtų?
– Prabėgo šimtas metų, ir iš tiesų niekas nepasikeitė. Galbūt Lukiškių aikštė – užkeikta vilnietiška erdvė?
Dabar gyvenimas nuo Lukiškių aikštės link Seimo rūmų apsnūdęs. Taip buvo ir XIX amžiaus pabaigoje, ir XX amžiaus pradžioje. Miestas iki Žvėryno taip ir nenuvažiavo.
Turbūt didžiausia Lukiškių aikštės bėda yra tai, kad ji buvo ir yra ideologizuojama. Nuo lenkmečio ją norima paversti reprezentacine, to siekio neatsisakoma ir dabar.
Trumpai tariant, iš Lukiškių aikštės vis siekiama padaryti tai, kuo ji nėra ir negali būti.
[[ge:lrytas:lrytas:6368183]]
Vis dar gajus XIX amžiaus mąstymas, kad kiekvienas miesto plotelis turi turėti tam tikrą prasmę, reikšmę, kiekvienoje aikštėje būtinai turi stovėti paminklas. Vis dėlto miestas turi pats pasakyti, ko jam reikia, kas vienoje ar kitoje erdvėje turi įsikurti.
Galbūt geriausia Lukiškių aikštę būtų paversti miesto sodu? Nes dabar po rekonstrukcijos ji atrodo kaip pagerinta automobilių stovėjimo aikštelė.
Liūdna, kad mieste yra tokia aikštė be vizijos.
– Nors knygos autoriai, pasirašę Paulo Monty slapyvardžiu, buvo okupantai, vis dėlto jie pastebi ir kuo Vilnius nuostabus. Kodėl jie nesuniekino miesto, kuriame buvo tik laikini svečiai?
– Knygos autoriai rašė saviškiams – vokiečių kariams.
Laikraščio „Wilnaer Zeitung“ siekis buvo sugretinti vietinių gyventojų ir vokiečių pozicijas, kad nebūtų tarp jų didelių prieštaravimų.
Vis dėlto vokiečiai Vilniuje jautėsi kaip šeimininkai, turėję ambicijų kurti ne tik miesto, bet ir viso krašto ateitį.
Kita vertus, Vilnius atvykėliams buvo egzotiškas miestas, kuriame įžvelgė Rytų ir Vidurinių Rytų atspalvių.
Gyvendami Vilniuje knygos autoriai po truputį šiam miestui pradėjo jausti sentimentus. Jau po Antrojo pasaulinio karo rašydamas atsiminimus P.Fechteris minėjo, kad Vilniaus laikotarpis buvo vienas maloniausių ir įsimintiniausių jo gyvenime.
[[ge:lrytas:lrytas:6368197]]
Tuo metu, kai gyveno Vilniuje, abu autoriai jau buvo vedę. Tad jiems tai buvo ir pabėgimas nuo šeimos.
Tarp vietinių gyventojų ir vokiečių karių atsirasdavo vis daugiau kontaktų. Ne paslaptis, kad būdavo ir seksualinių santykių. Mezgėsi pažintys, pynėsi meilės romanai, tad miestas darėsi vis malonesnis. Skirtingai nei fronto kariams, kurie Vilniuje neužsibūdavo.
– Turbūt tik ilgiau Vilniuje pagyvenęs atvykėlis galėjo pastebėti ant siauro šaligatvio stoviniuojančius ponus, dėl kurių susidarydavo grūstys. Ar kelis dešimtmečius pragyvenęs užsienyje, atvykęs į Vilnių pastebite panašių dalykų?
– Tai labai individualus dalykas. Tarkim, jeigu kanadietis tau užlipa ant kojos, atsiprašai tu, o ne jis.
Kai kurie poelgiai Vilniuje man tikrai atrodė keistokai. Bet nemanau, kad žmonės taip daro iš pykčio. Tiesiog susiklostė tokie santykiai.
Žvelgiant plačiau, įžiūrėčiau bendrą visuomenės nepasitikėjimą vieni kitais. Visuomenė individo atžvilgiu gana agresyvi. Yra ir nenorinčių paduoti rankos – geriau nusisukti.
– Ar perskaičius knygą tą pasakojimą būtų galima pritaikyti kuriam nors kitam Europos miestui?
– Ir taip, ir ne. Pirmiausia knygoje kviečiama keliauti po Vilnių. Ir dabar gali keliauti taip, kaip pasakojama.
[[ge:lrytas:lrytas:6368199]]
Vis dėlto galima aptikti ir Rytų mistikos. Kiek tai galima pritaikyti kitam miestui, sunku pasakyti.
O ir pačių vokiečių santykis su Ryga ar Talinu yra visiškai kitoks.
– Turbūt reikėtų pripažinti, kad didelių atradimų autoriai knygoje „Vilniaus kelrodis“ nepadarė. Tačiau yra kita problema, apie kurią ir jūs ne kartą kalbėjote. Tai – neatrasto ir net svetimo Vilniaus. Kodėl bėgama nuo Vilniaus istorijos?
– Reikėtų pažymėti, kad pastaraisiais metais pratrūko knygų apie Vilnių leidyba. Tai labai sveikintinas reiškinys.
Tačiau Vilnius vis dar dažnai skaidomas į lietuvišką ir nelietuvišką Vilnių. Lyg būtų du skirtingi miestai.
Nekuriama miesto visuma. Dėl to taip sudėtingai Vilnius įsiterpia ir į valstybės šimtmečio šventimą. Kartais net dingsta istorijos periodas, nes nelabai aišku, kur ir kaip tu jį gali padėti.
Reikėtų pripažinti, kad Vilnius tapo lietuviškas pačiu žiauriausiu būdu. Būtų kvaila tai neigti. Ką tokiu atveju daryti – jau kitas klausimas. Ką daryti, jeigu miestas totalitarizmo pajėgomis buvo išžudytas, ištuštėjęs?
– Vilniečio lietuvio požiūrį į kaimyną lenką liudija ir sarkastiška frazė „Wilno nasze“. Kaip jums atrodo, kada vilniečiai ją pamirš?
– Jeigu taip lietuviai pasišaipo iš lenkų, nemanau, kad reikėtų į tai kreipti daug dėmesio. Vilnius – mišrus miestas daugybe požiūrių, ne vien tik etniniu.
Kitas klausimas – kodėl patys lietuviai Vilniuje jaučiasi nesaugiai, kodėl mano, kad lenkai iš jų gali atimti miestą?
Man labai keista, kodėl vilniečiai lietuviai eina iš proto suradę kur nors jų gimtojo miesto pavadinimą parašytą „Wilno“.
O patys lyg niekur rašo „Varšuva“, „Paryžius“. Tai yra absurdas, visiškas nesugebėjimas matyti savęs.
Beje, Vilnius daugiatautis ir daugiakalbis miestas yra nuo pat pradžios. Tai – Europos Sąjungos idealas. Tai gal iš Briuselio į Vilnių ir Europos Sąjungos sostinę reikėtų perkelti? (Juokiasi.)
