M.B.Alseikaitė-Gimbutienė gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje. Tėvai lietuviai inteligentai domėjosi lietuvių tautosaka, menais, namuose dažnai svečiavosi Vilhelmas Storosta (slap. Vydūnas), Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Basanavičius ir kiti žymūs to meto muzikai, rašytojai.
Pradėjusi mokslus Vilniuje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, M.B.Alseikaitė-Gimbutienė 1931 m. persikėlė gyventi į laikinąją sostinę Kauną. Mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje ir ją baigė 1938 m. Tais pačiais metais pradėjo lingvistikos studijas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete.
Nuo 1936 m. dalyvavo archeologiniuose tyrimuose Lietuvoje, 1938–1939 m. – priešistorinių kapinynų kasinėjimo darbuose Kaune. Lietuvai atgavus Vilnių, išvyko studijuoti archeologiją Vilniaus universitete, mokėsi pas kalbininką Antaną Salį, archeologą Joną Puziną.
1941 m. ištekėjo už architektūros istoriko Jurgio Gimbuto. 1942 m. apsigynusi diplominį darbą „Lietuvių laidosena geležies amžiuje“, įgijo Menų magistro laipsnį. Tais pačiais metais gimė ir pirmoji dukra Danutė. 1944 m. šeima pasitraukė iš Lietuvos.
1946 m. M.B.Alseikaitė-Gimbutienė jau vokiečių kalba Tiubingeno universitete apgynė disertaciją „Laidosena Lietuvoje priešistoriniais laikais“ ir gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį.
Po metų Vokietijoje gimė ir antroji duktė Živilė. 1949 m. šeima išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, įsikūrė Bostone. 1950–1956 m. M.B.Alseikaitė-Gimbutienė dirbo Harvardo universitete – vertė Rytų Europos archeologinius tekstus, dėstė Antropologijos departamente, tapo Harvardo muziejaus bendradarbe.
1954 m. Bostone pagimdė trečią dukterį Rasą Juliją. 1956 m. pasirodė jos knyga „Rytų Europos proistorė“, 1958 m. – studija „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, 1963 m. knyga „Baltai“ ir kt. Gavusi paramą, Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė atliko archeologinius tyrimus ir Balkanų šalyse, Italijoje, Graikijoje. Pagrindinius darbus publikavo 1946–1971 m.
1963 m. M.B.Alseikaitė-Gimbutienė kartu su dukromis Živile bei Rasa išvyko į Kaliforniją. Įsikūrė Los Andželo apylinkėse, Topangoje. Nuo 1964 m. M.B.Alseikaitė-Gimbutienė – Kalifornijos Los Andželo universiteto (UCLA) Europos archeologijos ir indoeuropietiškųjų studijų profesorė, nuo 1965 m. – Senojo Pasaulio archeologijos skyriaus kuratorė.
Jos namai Topangoje tapo „Santaros–Šviesos“ federacijos užuovėja, kuriuose svečiavosi lietuviai išeiviai, iš Lietuvos atvykę giminės, bičiuliai, kolegos mokslininkai, menininkai ir kt.
Su mama M.B.Alseikaitė-Gimbutienė pasimatė 1960 m. Maskvoje. 1968 m. lankėsi Lietuvoje – skaitė paskaitą Dailininkų sąjungoje. 1981 m. bei 1988 m. paskaitose dalijosi įžvalgomis apie paleolito ir neolito kultūrų Deivę. Lietuviškai profesorės knyga apie baltus pasirodė tik 1985 m.
Už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ (The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe, 1991 m.), 1993 m. M.B.Alseikaitei-Gimbutienei paskirta JAV Enisfildo – Vulfo (Anisfield-Wolf) premija. 1993 m. sausio 27 d. jai suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.
2003 m. pasirodė filmas apie M.B.Alseikaitę-Gimbutienę „Signs Out of time“. Filme nagdinėjamos profesorės teorijos, jų įtaka akademinei bendruomenei, feminizmo vystymuisi ir kt.
M.B.Alseikaitė-Gimbutienė ilgai sirgo sunkia onkologine liga. Mirė 1994 m. Los Andžele, perlaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.
1993 m. birželio 11-ąją M.B.Alseikaitei-Gimbutienei suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktarės vardas. Štai ką ji pasakojo po iškilmingos ceremonijos pasaakytoje kalboje (Marija Gimbutienė, „Laimos palytėta“, Vilnius: „Scena“, 2002, p. 17, spausdinama pagal: Literatūra ir menas, 1993 m. liepos 17 d.):
„Be abejonės, kultūra, aplinka, gamta, yra svarbūs formuojantys faktoriai, bet šalia jų yra ir kitų, tokių pat svarbių. Kad galėtum kurti ir ką nors nauja pasakyti, ko dar kiti nepasakė ar nepastebėjo, turi būti visiškai laisvas. Negali būti avelė, prisiglaudusi prie avelių būrio. Turi išdrįsti pavirsti juoda avele ir eiti savais keliais, kas daug sunkiau, negu mekenti unisonu.
Nuo pat vaikystės įsidėjau į galvą Vydūno „sau žmogaus“ idėją ir net tą temą panaudojau per baigiamuosius egzaminus „Aušros“ gimnazijoje, Kaune, 1938 metais (jau tada išdrįsau rašyti apie savarankiško galvojančio žmogaus reikalingumą Lietuvai; tas mano rašinys kaip abitūros darbo pavyzdys buvo iškabintas koridoriuje, ir man tai buvo tikras postūmis, kad pasitikėčiau savo jėgomis).
Vėliau, studijuodama Austrijoje ir Vokietijoje, profesoriaudama Harvardo ir Kalifornijos universitetuose, neužsikabinau ant jokių autoritetų pečių ir nesekiau jokiais jau sukurtais modeliais. Mano darbai kaip upė tekėjo sava vaga. Kai dabar, gyvenimo pabaigoje, žiūriu iš perspektyvos, galvoju, – kokia laimė, kad likau ištikima sau.
Ačiū tėvams, šeimos bičiuliams (ypač Jonui Basanavičiui, Vydūnui, Vaižgantui) ir kitiems nuostabiems žmonėms, įkvėpusiems meilę praeičiai, laudies kūrybai ir menui. Ir su pačia švenčiausia pagarba tariu ačiū Mamytei, tetai Julijai Biliūnienei-Matjošaitienei ir jos dukrai – mano svarbiausiai auklėtojai Meilei Lukšienei – už visą stiprybę ir neribotą meilę, – jos sukūrė stiprios lietuvės moters simbolį.“
Virtualią parodą parengė Augustė Žičkytė iš Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomų dokumentų. Visą parodą galima pasižiūrėti čia.
